Į pradžią
repository_misc/movies/sfile_510

Lituanikos sparnai

Režisierius: Robertas Verba

Lietuva, 1983, 20 min., dokumentinis

Filmas skiriamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui. Tais metais, kai Verba kūrė filmą, buvo minimas skrydžio penkiasdešimtmetis. “Lituanikos” sparnai” – žiūrėjimas į tai, kaip tauta elgiasi su sparnais. Dariaus ir Girėno istorija visiems žinoma, bet ką ji reiškia? Kas joje užkoduojama? Darius ir Girėnas senoje kronikoje šypsosi ir moja iš “Lituanikos”. O Dariaus našlė net ir praėjus penkiems dešimtmečiams žodžių neištaria per ašaras. Tautai – penkiasdešimtmetis, o jai – “geriau iš vis nebūtų buvę”. Tautai “Atskrend sakalėlis” – tik liaudies daina, viena iš tų kelių, kurios dar užtraukiamos, o našlei ką reiškia “atmušė sparnelius į sausą eglelę”? Už poros kadrų ir yra tos Soldino eglelės, ir ji pati juoduojančiame Kauno aerodrome.

Greta nesudrumsto giedrumo kronikos, kai Darius ir Girėnas dar tik ruošiasi skrydžiui, Verba vis įmontuoja monologus, kur seni inteligentai, dar menantys skrydį kaip savo gyvenimo dalį, spėlioja lakūnų žuvimo aplinkybes. O nuosprendį paskelbia diktorius, cituojantis kartų to meto žurnalistų sąmojį: “Dabar laidotuvės kainuos mums brangiau, nei būtų kainavę gero lėktuvo įrengimas”.

Turi “Lituanikos” sparnai” lyg ir antrąją seriją – “paminklinę”. Kraupokas kontrastas: po išblukusios, pageltusios praeities – spalvota dabartis. Tik be žmonių. Yra ir muzikinis komentaras – dvi Vytauto Kernagio dainos. Čia jos atrodo pernelyg tiesmukos ir klausaisi jų kaip kokio dainuojamo diktorinio teksto, kuris tik antrina tam, kas pačiu filmu jau pasakyta (o tikrasis užkadrinis tekstas taip tikslia parinktas ir tokio teisingo diktoriaus balsu įrašytas, kad savo stiliumi prilygsta kronikai).

Ir šioje išdailintoje filmo dalyje Robertas Verba išardo hepiendo įspūdį, paminklų ir frazių apie pasiaukojimą fone parodydamas sudraskytus lakūnų drabužius, “žiūrinčias” jų kepures, sudužusį lėktuvą. Ir – pati suniokotų sparnų simbolika. Kai filmo gale Darius ir Girėnas dar kartą sėda į “Lituaniką”, tą pačią, kurios skeveldras ką tik aiškiai matėme, kai jie dar kartą atsisveikina ir išvažiuoja iš kadro, kad dar kartą pakiltų, atmintis perspėja: laidotuvės kainuoja brangiau. Ir nieko, pasirodo, nereikia specialiai komentuoti ar tikslinti. Faktas prie fakto, žmogus prie žmogaus, nieko daugiau, o visa tai kartu sudėjus sako, kas tautoje gražaus neišsenka, ir kas negražaus iš kartos į kartą eina.

Kylančių sparnų ūžesį supranti kaip aktyvų režisieriaus tikėjimą savo tauta.Kaip nesusitaikymą.

Robertas Verba: “Vis tiek mūsų visam atgimime yra aukščiausias turbūt patriotizmo pakilimas – Dariaus ir Girėno laidotuvės. Ne pats skrydis, kuriuo mažai kas tikėjo, mažai padėjo, laikė juos ubagautojais, aferistais... Pats skrydis turėjo irgi reikšmės, bet kadangi jis baigėsi tragiškai, pakilo ta tema iki patriotizmo. Iki tautiškumo. Kaip čia taip? Kodėl mes, kiti nieko nedarom?

Ir padarė iš jų tautos didvyrius. Iš jų mirties, tiksliau. Tą dieną padarė lietuvių vienybės diena – lietuviai, girdi, prabuskim, padėkim viens kitam... Nu bet kaip vyksta, jūs matot. Šiandieną kiek čia mes padedam viens kitam? Nelabai.

Bet mane domino pats tas faktas. Kaip jisai pakilo iki to. Be to, intriga jų žuvimo taip iki šiol nėra aiški. Aš manau, kad istorija atidengs dar kažką”.

Operatorius Stasys Griškevičius: „Lituanikos“ sparnus“ buvo labai sunku daryti. Mus visą laiką tikrino, nes medžiaga buvo rizikinga, vis bijojo, kad nenufilmuotume ko nors tokio, kas tuo laiku neleidžiama. Vis kažką keisti reikėdavo. Žalakevičius tada buvo ar ne komiteto pirmininko pavaduotojas? Jis peržiūrėjo ir sako: Maskva taip nepraleis, reikia įmontuoti interviu su kosmonautu – kad pakalbėtų apie skrydį, apie Darių ir Girėną. Mes nuvažiavome į Maskvą, gavome leidimus filmuoti Žvaigždžių miestelyje, mums interviu sutiko duoti kosmonautas Beregovoj. Mes jam paaiškinome, kokią istoriją mes filmuojam, kokio komentaro mums iš jo reikia. Beregovoj ima pasakoti: kaip Darius ir Girėnas skrido, kaip jau artėjo Vilnius... Stop, sakom, Vilnius neartėjo, jie skrido į Kauną, bet ir prie Kauno nepriartėjo... Beregovoj niekaip negalėjo suprasti, kodėl ne Vilnius ir iš viso, ko mes iš jo norim. Ta medžiaga neįėjo į filmą. Žinoma, tai svetimkūnis”.

© Rūta Oginskaitė

* tekstas iš www.lfc.lt, nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų

Programos dalis: Šimtas pavasarių. Programa skirta Vytautui Kernagiui atminti

Scenarijus: Laima Pangonytė, Robertas Verba

Operatorius: Stasys Griškevičius

Atsispausdink festivalio programą Kaune