Į pradžią

Kauno kino festivalyje – Kanados kino klasika, dokumentika ir avangardo eksperimentai

repository_misc/news//mfile_446
2017-11-22

Ateinančią savaitę prasidedantis Tarptautinis Kauno kino festivalis kino mėgėjams siūlo neeilinę pažintį su Kanados kinu. Kauno kino festivaliui specialiai paruoštoje programoje bus rodomi tiek klasikiniai, tiek nauji, tarptautiniuose kino festivaliuose pripažinti filmai. Programos pažiba – Tarptautiniuose Lokarno bei Toronto kino festivaliuose sužibėjęs filmas „88:88” (2015), kurio pristatyti atvyksta pats juostos režisierius Isiah Medina.

Naujausias Kanados avangardinio kino ateitimi tituluojamo režisieriaus Isiah Medinos filmas „88:88” – tai laiko ir kino santykio kontempliacija, jautriomis spalvomis nušviečianti Vinipege gyvenančių žmonių kasdienybę. Tai – pora savo miegamajame, draugų būrys krepšinio aikštelėje, žmonės, gyvenantys skurde, tačiau besidalinantys istorijomis, juokaujantys, ir, visų svarbiausia, gyvenantys. Jų ateitis – tarsi pakibusi laike. 88:88 – tai laikrodyje pasirodantys skaičiai dingus elektrai, vis primenantys apie nesumokėtas sąskaitas ir neišvengiamas to pasekmes. „Teisybės nėra, esame tik mes“, teigiama filme. Šioms istorijoms papasakoti režisierius naudoja įvairiausius mediumus, nuo „iPhone“ telefonu filmuotos medžiagos iki 16mm kino juostos. Anot kino kritiko Marko Peransono, „penkiose Medinos minutėse yra daugiau negu daugumoje kino filmų šių dienų kino festivaliuose“. Kino kritikas Phil Kildiron rašo, kad teigti, kad „88:88” yra šedevras – nepakankama: „šedevrai – praeities teritorija; Medina žengė pirmąjį žingsnį į ateitį“.

Laiko ir atminties tematiką plėtoja ir režisierius Mike’as Hoolboom’as, dažnai vadinamas svarbiausiu Kanados avangardo menininku nuo legendinio Michael’o Snow. Hoolboom’o filmas „Įvykių ataskaitos“ – netradicinis meilės laiškas Toronto miestui. Filmo pagrindas – terapeuto paskatinto nematomo pasakotojo siekis atgauti atmintį po dviračio avarijos naudojant vienos minutės trukmės filmus Toronto gatvėse. Šios įžangos dėka Hoolboomas savo gimtąjį miestą ir jo bendruomenes pamato per šviežią prizmę, humoristiškai nagrinėdamas savo kaimynų įpročius ir nepažįstamų praeivių trajektorijas, pasakotojo balsui svarstant lyties, gamtos ir literatūrinės kultūros pabaigos idėjas.

Kanados dokumentika

Kauno kino festivalis taipogi kviečia susipažinti su viena populiariausių pastarųjų metų Kanados dokumentikų – režisierės Alethea Arnaquq-Baril filmu „Inuitų pyktis“ (angl. k. „Angry Inuk“, 2016). „Inuitų pyktis“ preciziškai žvelgia į itin kontroversišką temą: ruonių medžioklę ir jos draudimų poveikį inuitams Kanadoje, nušviesdamas bendruomenes, kurių istorijos bei balsai dažnai lieka už kadro. Šis filmas - tai bandymas sukurti dialogą tarp protestų prieš šią medžioklę, kuriuose figūruoja tokios gyvūnų teisių organizacijos kaip „Greenpeace“ ir „PETA“, dažnai remiamos pasaulinio garso įžymybių, ir žmonių, kuriems ši veikla yra vienintelis būdas išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis.

Kanados dokumentinis kinas yra neįsivaizduojamas be legendinės režisierės Alanis Obomsawin, per ilgą savo karjerą sukūrusios apie 50 filmų, rodytų visame pasaulyje. Režisierės filmas „Incidentas Restiguše“ (angl. k. „Incident in Restigouche“, 1984) tęsia politinio santykio tarp žmogaus ir gamtos mintį, nagrinėdamas 1981 metų konfliktą tarp Kvebeko policijos ir Mi‘kmaq tautos žmonių: Kvebeko vyriausybei nutarus šią žvejybą riboti, Mi’kmaq tautos žmonės ėmė pykti, nes lašišų žvejyba – šimtmečius trunkantis tradicinis šios tautos užsiėmimas, būtinas jos išgyvenimui. „Incidentas Restiguše“ – tai bandymas objektyviai pažvelgti į šį konfliktą, nagrinėjantis išlikusius dokumentus, naujienų reportažus, nuotraukas bei interviu su įvykių dalyviais.

Kitokią Kanados dokumentiką pristato viename didžiausių pasaulyje dokumentinių kino festivalių „HotDocs“ apdovanotas filmas „Aminos profilis“ (angl. k. „The Amina Profile“, 2015), žiūrovams patiekiantis įspūdingą trilerio, meilės istorijos ir detektyvo kokteilį Arabų pavasario kontekste. Kanadietė Sandra Bagaria 2011 metais, Arabų pavasario metu, aptikusi Aminos Arraf asmeninį tinklaraštį „Lesbietė mergina Damaske“, išsyk susižavėjo kerinčia šių tekstų autore. Tačiau Amina suviliojo ne tik Sandrą, bet ir visą Vakarų žiniasklaidą, ištroškusią netradicinio požiūrio į Arabų pavasarį. Tačiau jų virtualios meilės istorija greitai pakvimpa detektyvu, Sandrai kylant vis daugiau klausimų apie mįslingąją Aminos personą. Romantiškai istorijai pamažu virstant neįtikėtinu trileriu, į šią painiavą įsivelia JAV slaptosios tarnybos, didieji žurnalistikos portalai ir nesuskaičiuojamas būrys Sirijos revoliucijos rėmėjų.

Šiuolaikinė klasika

Šiuolaikinę Kanados kino klasiką atstovauja populiariojo režisieriaus Denis Villeneuve’o, kino ekranuose neseniai sužibėjusio filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049”, debiutinis filmas „Rugpjūčio 32-oji” (angl. k. „August 32nd on Earth”, 1998) . Šis filmas - neeilinės šilumos kupina istorija apie dviejų žmonių ryšį, užsimezgusį itin netikėtomis aplinkybėmis: Simona, foto modeliu dirbanti mergina patenka į avariją greitkelyje, po kurios nutaria susilaukti vaiko su savo buvusiu vaikinu Philieppe’u. Vienintelė problema - buvusi jos gyvenimo meilė jau vedęs…

Į festivalį taipogi sugrįžta Kanados kino enfant terrible tituluojamo Xaviero Dolano filmas „Įsivaizduojamos meilės“ (pranc. k. „Les Amours Imaginaires", 2010) . Tai - itin žaismingas pasakojimas apie meilės trikampį, užsimezgusį tarp Francis (vaidinamo paties Dolano), jo geriausios draugės Marie, ir Nicko - angeliško grožio vyro, neseniai atsikrausčiusio į Monrealį. Nickas tampa didžiuoju judviejų draugystės išbandymu: nuo susitikimo iki susitikimo, nuo momento iki momento jiedu siekia užkariauti nepasiekiamo vyro širdį. Konkurencijai vis augant, kyla klausimas, kas stipresnė – draugystė ar romantinė manija?

Trumpametražių filmų programos

Trumpametražių filmų mėgėjams Kauno kino festivalis siūlo dvi programas: „Atminties architektūra“ bei „Atradimai“, rodysiančiose tiek komedijas, tiek netikėtas, ilgesio kupinas istorijas. Šių programų filmai – įvairiuose kino festivaliuose viešėję darbai, atstovaujantys ilgamečius kino kūrėjus ir šioje sferoje debiutuojančius režisierius. 

Programoje „Atminties architektūra“ figūruoja darbai, kuriuose nagrinėjama žmonių ir juos supančių peizažų tematika: gamtinė, urbanistinė, paženklinta užmaršties. Režisierės Dawn George filme „Piktžolės“ (angl. k. „See Weeds", 2017) susikerta kinas ir botanika, Dawn suliejant tris piktžoles – kiaulpienę, šalpusnį ir paprastąją rykštenę – kartu su kino juosta. Šio eksperimento rezultatai atskleidžia ne tik kiekvieno augalo vizualias savybes, bet ir išskirtinę sąveiką su kino juosta. Filmas „Atsisveikinimo transliacija“ (angl. k. „Farewell Transmission“, 2017) žvelgia į Kanados Transliavimo Korporacijos (CBK) nugriovimą 2015 metais. Filmo režisierius Mike Rollo objektyviai dokumentuoja pastato griovimą, iš kitos – subjektyviai reaguoja į šio proceso dokumentaciją. Rollo filme stoties pastatas tampa kažkuo daugiau – tarsi gyvu objektu, pulsuojančiu dešimtmečiais siųstomis radijo bangomis, emocijomis ir sentimentais.

Režisieriaus Nelsono MacDonaldo filmas „Kartą čia gyveno angliakasiai“ (angl. k. „There Lived the Colliers“, 2017) tęsia pastatų liniją, tyrinėdamas šimtus gyvenamųjų namų, pastatytų Naujojoje Škotijoje tarp 1850 ir 1920 metų. Šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo angliakasybos šachtų užsidarymo, šie namai tebestovi. MacDonaldo eksperimentinė dokumentika, nufilmuota naudojant 16mm juostą žvelgia į šiuos paprastus namus kaip į juose gyvenusių angliakasių bei jų šeimų asmenybės, ištvermės, vargo ir istorijų liudijimą. Nadine Gomez, filmo „Metro“ (pranc. k. „Métro", 2015) režisierė, žiūrovus nukelia į modernų urbanistikos šedevrą: Monrealio metro, vieną kertinių miesto transporto sistemos arterijų. „Metro“ – tai kvietimas iš naujo atrasti intriguojantį, daugialypį požeminį pasaulį ir jo kasdienybę.

„Dvejonių dienos“ (angl. k. „Days of Doubt“, 2017) žvelgia į naminę erdvę ir dviejų senyvų žmonių gyvenimą joje. Režisieriaus Solomon Nagler filme nėra dialogų, tačiau jo vizualinė kalba sugeba kalbėti garsiau ir išraiškingiau už žodžius. Filmo režisierius žvelgia tiek į kūnus, tiek į erdves, kuriose šie kūnai juda. Galbūt ši ramybė apgaulinga? Programa „Atminties architektūra“ užbaigiama režisieriaus Ryan McKenna dokumentika „Žinutės pagrobtiesiems“ (angl. k. „Voices of Kidnapping“, 2017) – eksperimentinė meditacija apie netektį, paženklinta įspūdingais gamtos vaizdais. Kolumbijos radijo programa „Pagrobtųjų balsai“ („Las Voces del secuestro“) pastaruosius dvidešimt metų užsiima neeiline misija, sukurdama galimybę siųsti radijo žinutes pagrobtiesiems Amazonės džiunglėse ir taip sujungdama šeimos narius su jų prarastais artimaisiais. Šiame filme McKenna sujungia šias radijo žinutes su abstrakčiais Kolumbijos gamtovaizdžio portretais.

Antrojoje Kauno kino festivalio trumpametražių filmų programoje „Atradimai" dominuoja kūriniai, savaip nagrinėjantys įvairias socialines problematikas. Žaismingas programos atidarymo filmas „Mersė“ (ispanų k. „Merce“, 2017) žiūrovus nukelia į Havaną, Kubos sostinę. Režisieriai Ian Lagarde ir Gabrielle Tougas-Fréchette žvelgia į Mersę, jauną merginą: šio rajono gatvės priklauso jai ir jos draugams, laikas jose teka be lašelio nuobodulio. Jie šoka ir žaidžia visą dieną ir visą naktį, savarankiški, nepriklausomi ir, regis, visai be rūpesčių. Filmo „Mutantai“ (angl. k. „Mutants“, 2016) rodoma vaikystė - visai kitokia. Režisieriaus Alexandre Dostie debiutinė komedija - tai juodojo humoro kupina istorija apie paauglystės hormonus, flirtą ir beisbolą. Būrys vaikų bando laimėti savo mažosios beisbolo lygos sezono pradžios rungtynes... Treniruotės metu į Keveno Guénette veidą atsitrenkus beisbolo kamuoliukui, vaikinui prasideda itin netikėta mutacija, ypatingomis spalvomis nušviečianti jo provincijos miestelio kasdienybės banalumą. Programą tęsiantis naujausias ilgamečių kūrybos partnerių Philipe David Gagné ir Jean-Marc E. Roy trumpametražis filmas „Mėtinis likeris“ (pranc. k. „Crème de menthe", 2017) – pasakojimas apie tai, kas lieka iš gyvenimo išėjus mūsų mylimiausiems žmonėms. Jauna moteris sugrįžta į savo gimtąjį miestą Kvebeke. Jos vizito priežastis – ne itin maloni: tėvo laidotuvės. Tvarkydama prisiminimų, nešvaros ir įvairių daiktų – nuo populiarios Kanados roko grupės „Rush“ suvenyrų iki tuščių likerio butelių – kupinus namus, ji suranda kai ką itin netikėto...

Paskutiniai trys programos filmai nagrinėja socialinius stereotipus ir žmones, savaip besistengiančius juos įveikti. Režisieriaus Nikolay Mikhaylov filmas „Jokio malonumo gyvenime“ (angl. k. „It's no real pleasure in life", 2016) - drama apie žmogiškąją atsakomybę. Filmas pasakoja jauno vyro, bandančio susitaikyti su savo privilegijuota visuomenine pozicija ir savo veiksmų pasekmėmis. Filmo siužetas buvo įkvėptas paties režisieriaus, gimusio ir užaugusio Toronte, patirčių: būdamas 23 metų, Mikhaylov nukentėjo susidūrimo su policija metu – tačiau suvokė, kad jo patirtas smurtas nublanksta prieš visuomenės marginalizuojamų grupių kasdien patiriamus sunkumus. „Banditas“ (angl. k. „Thug“, 2017) taipogi žvelgia į rasinius stereotipus: režisierius Daniel Boos įtaigiai tyrinėja šiame filme vaidinančių aktorių - Simon Mutuyimana, Emmanuel John, Joshua Schlaganweit – karjeros kino sektoriuje pastangas ir jų kovą prieš jiems primetamus rasinius bei kitokius stereotipus.

Paskutinis trumpametražių filmų programos „Atradimai" filmas „Pastoliai" (angl. k. „Scaffold", 2017) - švelnaus humoro dozė, netikėtu kampu pateikianti imigracijos rutiną Kanadoje. Neseniai į Kanadą atvykę imigrantai iš Bosnijos dirba pastoliuose. Režisierius Kazik Radwanski filmas užklumpa juos pertraukos metu, stebinčius aplinkinius žmones ir jų gyvenamą rajoną iš unikalaus, itin nesaugaus ir laikino perspektyvos taško.

Kanados filmų programą remia Kanados vyriausybė ir prekės ženklas Jamieson.

Atsispausdink festivalio programą Kaune