Į pradžią

„indieWIRE“ interviu su filmo „Dvi dienos Paryžiuje" režisiere Julie Delpy

repository_misc/news//mfile_76
2007-09-27

Julie Delpy - ar bent jau jos suvadinta Selina - tai mąstančio vyro prancūzės moters idealas. Selina - kerėtoja, kurią Julie sukūrė kultiniuose Richard'o Linklater'io filmuose „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise) ir „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset).

Nežemiška porcelianinė blondinė – seksualiai išprususi, bet negrėsminga, nepriklausoma, bet pažeidžiama, ryški ir principinga, bet keistoka. Maža to, ji visiškai atitinka Nina Simone dainą (paskutinėje filmo „Prieš saulėlydį“ scenoje), kuri sulaikytų net ir dar tvirtesnį nei Džesis vyrą nuo grįžimo namo pas žmoną. Su savo filmu „Dvi dienos Paryžiuje“ devyndarbė Delpy lenkiasi žiūrovams kaip režisierė.
 
Kadangi Delpy ekraninė antrininkė atrodo tokia šiuolaikiška, nesunku pamiršti, kad būdama 37-erių, kino pasaulyje ji jau seniai apšilo kojas: pirmąjį vaidmenį sukūrė 14-os metų Jean-Luc Godard‘o  1984 m. filme „Detektyvas“ (Detective), o tarptautinio pripažinimo sulaukė Agnieszka‘os Holland 1991 m. filme „Europa Europa“ (Europa Europa). Tačiau nuo 1989 m. pradėjusi studijuoti Niujorko Universiteto Kino mokykloje, Delpy visą laiką kovojo dėl teisės sukurti savo filmą. Galiausiai ji gavo finansavimą filmui „Dvi dienos Paryžiuje“ – už šią sėkmę ji pusiau juokais dėkoja oraliniam seksui ir prezervatyvų dydžiams. Kurdama šią nešvankią romantinę komediją, Delpy dirbo kaip žmogus orkestras. Ji ne tik rašė scenarijų, režisavo, montavo, kūrė muziką ir prodiusavo, bet ir suvaidino amerikietį mylinčią prancūzaitę.
 
Delpy vaidinama iš Paryžiaus kilusi Meriona – veikli fotografė. Džekas (Adam‘as Goldberg‘as), su kuriuo ji draugauja du metus, (ir kuris yra buvęs režisierės vaikinas realiame gyvenime) – interjero dizaineris su akivaizdžia hipochondrija. Po atostogų Europoje Niujorke gyvenanti porelė 48 valandoms apsistoja Paryžiuje, kur Džekui tenka susidurti su prancūzų kalba, troškinta triušiena, abejotina higiena, nešvankia Merionos šeima ir būriu flirtuojančių jos buvusių vaikinų. Porelė tiek daug pešasi, kad žiūrovai ima stebėtis, kaip jie dar nesprogo. Tiesą sakant, kartais šis filmas atrodo lyg niūriai juokinga istorija apie tai, kuo galėjo tapti Selina ir Džesis iš filmo „Prieš saulėlydį“, neduok Dieve, kartu praleidę porą metų. „Dvi dienos Paryžiuje“ – pašėlęs autobiografijos, ištvirkimo ir keistos komedijos mišinys – susilaukė pagyrų Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir puikių pardavimų užsienyje.
 
„IndieWIRE“ neseniai gavo progą pakalbinti Delpy ir paklausinėti apie jos žingsnį į romantinės komedijos žanrą, medicininius patikrinimus ir įsijautimą į vyrišką nesaugumą. Kaip ir jos kuriamos veikėjos, Delpy yra kerinti ir šiek tiek išsiblaškiusi, dažnai juokiasi, yra kūdikiškai putni, teigia, kad vengia sporto salių, ir mėgsta nebaigtus sakinius. Skirtingai nuo daugumos režisierių, nuolat kalbinamų viešbučių apartamentuose, Delpy apmąsto kiekvieną klausimą, tarsi girdėtų jį pirmą kartą.
 
indieWIRE: Kaip jums kilo „Dviejų dienų Paryžiuje“ idėja?
 
Julie Delpy: Amm, norėjau sukurti komediją apie poros išsiskyrimą. Žinau [juokiasi], kad skamba prastai [juokiasi]. Dar norėjau sukurti pirmąjį savo filmą ir už tai gavau pinigų. Anksčiau rašydavau, kad noriu sukurti kitokius filmus, bet pinigų negaudavau.
 
iW: Pavyzdžiui, filmą japonų kalba apie japonų kareivius Antrajame Pasauliniame kare, nufilmuotą Ramiajame vandenyne?
 
Delpy: Aha. Draugai man patarė pradžiai pastatyti kuklesnio biudžeto filmą. Ką nors panašaus į tai, kur žmonės įpratę mane matyti. Kadangi dalyvavau rašant filmo „Prieš saulėlydį“ scenarijų, žinojau, kad bus lengviausia gauti finansavimą, pristačius ką nors panašaus biudžeto. Man net nepavyksta gauti teisių tai knygai [apie Antrąjį Pasaulinį karą]. Jos autorius – japonų kareivis. Jis nenori suteikti teisių prancūzei moteriai.
 
iW: Ar tai moterų diskriminacija?
 
Delpy: Moteriai tikrai lengviau sukurti romantišką komediją, nei filmą apie karą. Manoma, kad moteris nesuvokia, kas yra veiksmas. Juokinga, nes veiksmo filmų kūrėjai per visą savo gyvenimą nėra patyrę tiek veiksmo, kiek moterys. Veiksmo filmai statomi remiantis kitais filmais, kuriuos kuria moterys.
 
iW: Kas finansavo „Dvi dienas Paryžiuje“?
 
Delpy: Nepriklausoma vokiečių kino kompanija „3L“ ir prancūzų kino kompanija „Rezo“.
 
iW: Ar jūsų teiginyje, kad Merionos žodžiai „Prancūziški prezervatyvai per maži tavo ego, o ne tavo pimpalui“ padėjo gauti finansavimą filmui, yra tiesos?
 
Delpy: Dėl šių žodžių žmonės labai politiškai nekorektiškai pasijuokė. Manau, kad [finansuotojai] suprato, jog tai bus romantiška komedija, bet su solidžia ironijos doze. Europiečiai labiau linkę finansuoti filmus, kuriuose teigiama, kad Amerikos demokratiją parklupdė oralinis seksas... Europą šokiravo Klintono skandalas. Iš degtuko buvo priskaldytas vežimas malkų... Europiečiams, ypač prancūzams, prezidento užsuktas romanas – tai išdaiga. Niekam nerūpi. Dėl to šalyje tikrai nekiltų tokio lygio problemų.
 
iW: Kodėl studijavote Niujorko Universiteto Kino mokykloje, o ne IDHEC [prestižinėje Prancūzijos kino mokykloje]?
 
Delpy: Norėjau gyventi Niujorke. Be to, neturėjau ryšių įstoti į IDHEC. JAV viską lemia pinigai. Prancūzijoje – pažintys.
 
iW: Filme „Dvi dienose Paryžiuje“ įžvelgiau daug Naujosios bangos įtakos – ilgi kadrai, kadrų iškarpymas, pasakotojo balsas.
 
Delpy: Dievinu Godard‘ą. Viena mano mėgstamiausių filmo „Iki paskutinio atodūsio“ (A bout de souffle) scenų – tai scena miegamajame. Ji atrodo begalinė. Bet būtų neįmanoma net bandyti ją imituoti. Kurdama šį filmą, negalvojau apie jokį režisierių. Žinoma, man turi įtakos Woody Allen‘as, Lubitsch‘as, Blake Edwards‘as ir Chaplin‘as. Netgi Scorsese‘s humoras, kuris mano nuomone yra nepakartojamas, pavyzdžiui, filme „Komedijos karalius“ (The King of Comedy). Taip pat žiūrėjau „Įsiutusį bulių“ (Raging Bull). Visada įsivaizdavau Merioną kaip Džeiką Lemotą – bebaimę, piktą asmenybę. Prieš statydama savo filmą, keturis kartus žiūrėjau „Nasrus“ (Jaws), nes manau, kad prancūzai kažkuo panašūs į ryklius.
 
iW: Tačiau atrodo, kad jūs akivaizdžiai perteikiate Woody Allen‘o tipo manijas, ypač Džeko ir jo hipochondrijos atveju.
 
Delpy: Manau, kad esu labai neurotiška ir hipochondriška. Džeko personažui suteikiau hipochondriją, bet pati esu labiau hipochondriška, nei bet kuris šio filmo veikėjas. Dažnai tikrinuosi sveikatą. Žinau visus savo kūno organus. Kai imi gilintis, paaiškėja, kad mes sudaryti iš daugybės dalių. Dariau tai tiek kartų, kad žinau visas savo vidines anomalijas – surandėjusį plaučių audinį, mažytę cistą smegenyse. Turiu tą, turiu aną. Viską žinau [juokiasi]. [Suskamba jos mobilusis telefonas] O ne, maniau, kad išjungiau. Žinot ką? Pakišiu jį po pagalvėm.
 
iW: Atleiskite, kad prikibau prie šios temos, bet jūsų filme girdėjau prancūzišką Woody Allen‘iško bambėjimo versiją.
 
Delpy: Bambėjimas [juokiasi]. Juokinga, nes mėgstu Woody Allen‘ą, bet kurdama filmą negalvojau apie jį. Dabar, žiūrėdama savo filmą, matau, kur žmonės jį įžvelgia. Bet visa tai gimė manyje. Nesu tikra, kaip jis susitvarkytų su rasistu taksi vairuotoju.
 
iW: Kuri Merionos veikėjo dalis yra Julie Delpy?
 
Delpy: Daug kalbu – tai tikrai tinka mums abiems. Labai daug jausmų išreiškiu žodžiais.

iW: Bet ji taip pat yra šiek tiek isteriška ir keistoka...
 
Delpy: Aš ne tokia. Vengiu konfrontacijos. Kai mane puola, niekada neatsikirtinėju. Susitvardau. Tačiau man patinka, kad Meriona tokia, kokia yra. Jei mane [įžeistų] rasistas taksistas, nemanau, kad turėčiau tiek drąsos, kiek ji. Aš aktorė. Jei kas nors smogs man į veidą, aš nebegalėsiu dirbti. Todėl esu atsargi.
 
iW: Jūsų teigimu, norėjote, kad „Dvi dienos Paryžiuje“ būtų filmo „Prieš saulėlydį“ priešingybė. Kuria prasme?
 
Delpy: Na, abiejų filmų veiksmas vyksta toje pačioje šalyje, tame pačiame mieste, ir jų veikėjai – prancūzės ir amerikiečio pora. Taip prisiviliojau finansavimą. Tačiau tuo pačiu norėjau sukurti visiškai kitokį filmą. Jei būčiau norėjusi sukurti „Prieš saulėlydį“ tipo filmą, būčiau paskambinusi Ethan‘ui [Hawke] ir Richard‘ui, ir būtume parašę trečią tos istorijos dalį.
 
iW: Ar šis projektas vykdomas?
 
Delpy: Nežinau, ar kursime trečiąją dalį... [„Dvi dienos Paryžiuje“] atmosfera visai kitokia nei „Prieš saulėlydį“. Tai filmas apie griūvančius santykius, čia daugiau humoro, nei romantikos.
 
iW: Jūsų filme daug humoro, bet poros paveikslas nelabai gražus. Iš kur tai?
 
Delpy: Iš patirties žinau, kad santykiai gali būti sunkus ir varginantis darbas. Man patinka turėti romantiškus santykius. Dabar irgi turiu vaikiną. Sekasi neblogai.
 
iW: Ar jis amerikietis?
 
Delpy: Ne, vokietis. Aš labai nepriklausoma. Mėgstu būti viena, rašyti, kurti muziką ir panašiai. Tereikia surasti žmogų, kuris [taip pat] mėgsta vienatvę ir nori turėti asmeninį gyvenimą. Aš gyvenu vakarų Holivude, jis – Venecijoje [Kalifornijoje]. Tiesą sakant, gyvename kartu, bet dirbame atskirai, ir tai man patinka.
 
iW: Filme „Dvi dienos Paryžiuje“ yra tam tikro spontaniško grubumo. Turiu omenyje, gerąja prasme. Ar to ir siekėte?
 
Delpy: Kartais filmuodavome partizaniniu stilium, be leidimų. Filmavome skaitmenine „Sony 750“ kamera – ja galima dirbti ir mažose erdvėse. Taip pat norėjau naudoti ilgą objektyvą, kad vaizdas būtų sufokusuotas į filmuojamą asmenį, o fonas būtų išsiliejęs. Taip atrodo, kad kadras nufilmuotas Paryžiaus gatvėse. Filme jaučiama dokumentinio filmo dvasia. Žinojau, kad per filmavimui skirtas 20 dienų vis tiek nepavyks išgauti idealiai švaraus vaizdo. Tad kodėl gi tokio nepadarius viso filmo? Toks stilius dera prie filmo temos.
 
iW: Ar nebuvo nejauku dirbti su savo tėvais? Ypač turint omenyje visas tas kalbas apie seksą?
 
Delpy: Abu mano tėvai aktoriai [Marie Pillet ir Albert‘as Delpy]. Tėvas labai plačių pažiūrų. Pasakiau jiems, ką jie turės daryti filme, ir jie sutiko vaidinti paskirtus vaidmenis. Mama sutiko vaidinti buvusią hipę, permiegojusią su Džimu Morisonu. Ko realiame gyvenime ji niekada nedarė. Jei nebūčiau jiems davusi šių vaidmenų, jie būtų pagrobę mano katę ir šantažavę mane.
 
iW: Savo filme periate tiek prancūzų, tiek amerikiečių kultūras. Kaip skyrėsi abiejų kultūrų reakcijos?
 
Delpy: Filmas patiko abiejų kultūrų žiūrovams, bet pastebėjau, kad žmonės juokiasi iš skirtingų dalykų. Prancūzai beveik nesijuokia iš rasisto taksisto. Jie galvoja maždaug taip: „O šūdas, tai vienas iš tų. Įdomu, kuo tai baigsis, nes gali baigtis labai blogai.“ Amerikiečiai [iš tos scenos] juokiasi labiau, nes jiems problema ne tokia akivaizdi, kaip paryžiečiams.“
 
iW: Ką šiame filme sužinojote apie save?
 
Delpy: Sukūriau šį filmą taip greitai, kad neturėjau laiko panagrinėti, kad noriu juo pasakyti. Peržiūrėjusi pamačiau, kad iš esmės jis apie vyrų baimę būti kastruotais. Tėvas kalba apie kastraciją, kastruojama katė. Ir dar ta Džeko nuotrauka su balionais, prilaikančiais jo pakeltą penį... Visas filmas yra apie vyrų erekciją, kastraciją, ir vyrų baimę prarasti vyriškumą. Tai mano įsijautimas į vyrus, baimė dėl jų kaip vyrų padėties šiuolaikinėje visuomenėje, kur moterys tokios stiprios. Savotiškai užjaučiu vyrus. Noriu juos apsaugoti.
 
iW: Koks bus jūsų kitas projektas?
 
Delpy: Filmas pavadinimu „Grafienė“ (The Countess). Tai nepriklausomas filmas apie kraugerišką XVII a. vengrų grafienę. Vadinsiu pagrindinį vaidmenį. Kitą pagrindinį moters vaidmenį vaidins Radha Mitchell. Filme taip pat pasirodys William‘as Hurt‘as ir Vincent‘as Gallo. Finansavimą jau gavome.
 
iW: „Dvi dienos Paryžiuje“ buvo parduotos 54 šalyse. Ką manote apie šią tarptautinę sėkmę?
 
Delpy: Stulbinanti sėkmė kaip prancūzų filmui. Manau taip nutiko dėl to, kad žmonės juokėsi. Kai vėliau duodavau interviu rusams, brazilams, taivaniečiams, jie [sakydavo] „Filmas mus prajuokino“. O aš jų klausdavau, „Kaip jūs save siejate su prancūzės ir amerikiečio pora?“ Bet vis dėlto jie su kažkuo ten tapatinasi. Filmas labai linksmas dėl to, kad ten vaizduojama pakvaišusi šeima. Gal žmones žavi jos disfunkcija? Gal visos šeimos turi disfunkcijas, ir tai vienintelis dalykas bendras visame pasaulyje?

Erica Abeel, indieWIRE

išvertė Edvardas Vaišvila