Į pradžią

Praeitis - tai svetima šalis

repository_misc/news//mfile_74
2007-09-24

1966-aisiais britų televizijoje buvo rodoma laida apie tai, kas tuo metu buvo vadinama „rasės problema“. Ši laida vadinosi „Tamsusis milijonas“ (The Dark Million) ir pasirodė po eilės „Times“ laikraštyje publikuotų straipsnių, kuriuose ...

Režisierė Sandhya Suri iš savo tėvo nufilmuotų buitinių juostų sukūrė nepaprastą dokumentinį filmą. Ją kalbina Sukhdev Sandhu.

1966-aisiais britų televizijoje buvo rodoma laida apie tai, kas tuo metu buvo vadinama „rasės problema“. Ši laida vadinosi „Tamsusis milijonas“ (The Dark Million) ir pasirodė po eilės „Times“ laikraštyje publikuotų straipsnių, kuriuose buvo pasakojama apie augančius imigrantų srautus iš Britanijos tautų sandraugos ir teigiama, kad „geriausia tuberkulioze sergančio pakistaniečio investicija – tai vienpusis bilietas į Angliją“. Nors televizijos laida buvo korektiškesnė, joje buvo konstatuojama, kad imigrantai į šalį atsiveža „svetimumo atmosferą, kuri labai skiriasi nuo britams įprastos atmosferos“.

Puikiame naujame debiutiniame režisierės Sandhya‘os Suri dokumentiniame filme „Aš už Indiją“ (I for India) taip pat rodoma ištrauka iš „Tamsiojo milijono“. Filme Sandhya Suri tėvų, 1965-aisiais atvykusių į Angliją, portretas dėliojamas iš buitinių kino juostų, kurias nufilmavo režisierės tėvas, Yash Pul Suri, dirbęs pavaduojančiu gydytoju įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose.

Kartais jį užplūsdavo vienišumo jausmas, todėl jis nutarė nusipirkti dvi „Super-8“ kino kameras, kino juostų perrašymo įrenginius ir projektorius. Viena įrangos komplektą jis pasiliko sau, kad galėtų filmuoti jį supantį pasaulį, o kitą išsiuntė Indijoje likusiai savo šeimai ir artimiesiems.

Per 40 metų Suri šeimos sukauptas archyvas kartais juokingas, kartais melancholiškas, o kartais kupinas pykčio. Snieguoto Darlingtono vaizdai supinti su iškylomis ant Blekpulo molo ir vakarėliais namuose. Viena iš vyresniųjų Sandhya‘os seserų pareiškia: „Brangi senele, neatsimenu tavęs, bet žinau, kad tu šviesaus gymio, o tavo skruostai rausvi.“

Patį Yash Pul Suri kankina kaltė palikus tėvus, artėjančios senatvės suvokimas ir nepritapimo jausmas, nerimas dėl to, kad jis paliko šalį, kurioje įsišaknijęs jo tapatumas.

Vienaip ar kitaip Sandhya visą gyvenimą galvojo apie šį filmą.

„Mes – nepaprastai nostalgiška šeima. Kai buvau maža, mes visada žiūrėdavome „Super-8“ filmus.“ Trumpa šio filmo versija „Kelionė“ (Safar) buvo jos Valstybinės kino ir televizijos mokyklos baigiamasis darbas. Montavimas buvo itin varginantis. „Žmonės man sakė: „Tu per jauna“ arba „Tu per daug kruopšti“. Labai sunku kurti asmenišką filmą. Visada klausi savęs, ar jis bus universalus. Kaip paversti šiuos nereikšmingus dalykus svarbiais visiems. Ar žiūrovams patiks mano tėvai?“

Filmo „Aš už Indiją“ nuotaika žymiai skiriasi nuo daugelio pastarųjų filmų apie pietų azijiečių gyvenimą Britanijoje. Nėra pasakotojo, nėra režisieriaus komentarų – šiuo filmu bandoma kurti (ir įkvėpti) susižavėjimo kupino apmąstymo, o ne politinio pasipiktinimo nuotaiką. Todėl Britanijoje buvo labai sunku gauti finansavimą, kol nepasirodė „Arte“ – intelektualius projektus remiantis Prancūzijos ir Vokietijos televizijos tinklas.

„Europiečių supratimas man pasirodė paprastesnis. Manau, kad Jungtinėje Karalystėje požiūris į dokumentinius filmus ribotas – ypač kai kalbama apie asmeninio pobūdžio dokumentiką,“ teigia Sandhya. „Vis susidurdavau su lūkesčiais, kad pati turiu dalyvauti filme, arba kad jame turėtų būti daugiau pokalbių su mano tėvu, bet aš vengiau mūsų santykiuose atvaizduoti jaukumą. Norėjau pasirinkti labiau jaudinančią formą.“

„Super-8“ juostų vaizdai filme perpinti su ištraukomis iš „Horizon“ programos dokumentinių filmų apie imigrantų gydytojų poveikį valstybinei sveikatos apsaugos sistemai ir 1978 m. interviu su Margaret Thatcher, kuriame ji kalba apie tai, jog į Britaniją „plūsta“ užsieniečiai.

Tačiau nuostabiausia tai, kad didžiąja dalimi Sandhya nenori eksploatuoti rasizmo temos. Ir nepaisant kelių jaudinančių epizodų, kuriuose užfiksuotas jos tėvų sielvartas vienai iš dukterų migravus į Australiją, ji neteikia daug dėmesio savo seserų gyvenimams.

„Pirmosios kartos naujakurių tapatumo krizė mane domina labiau, nei antroji karta,“ sako Sandhya. „ Norėjau pakalbėti ir apie tapatumo praradimą integracijos procese: kas nutinka, kai prarandi savo kalbą? Kaip pasikeičia žmogus, 40 metų nugyvenęs svetimoje šalyje? Ką reiškia pasenti svetimoje žemėje?“
Praėjusiais metais „Sundance“ festivalyje filmas „Aš už Indiją“ susilaukė ovacijų. Tačiau svarbiausi žiūrovai laukė namuose.

„Mano šeima, peržiūrėjusi filmą, buvo šokiruota,“ dalijasi prisiminimais Sandhya. „Tėvui labai patiko, kad visi maži dokumentiniai filmukai buvo su emociniu nuoseklumu suklijuoti į vientisą paveikslą. Bet vėliau parodžiau filmą Indijoje gyvenantiems giminaičiams. Buvo siaubinga – aplink girdėjau tik raudojimą. Filmuodama juostos peržiūrą pati pravirkau.“

Iš http://www.telegraph.co.uk/  vertė Edvardas Vaišvila