Į pradžią

Tapatumai

repository_misc/news//mfile_67
2007-09-09

Kas mes? Kokie mes? Kodėl? Visus šiuos klausimus užduoda Tarptautinis Kauno kino festivalis, pristatydamas programą „Tapatumai“, kuri kviečia atidžiau pažvelgti į bendruomenių ir asmens tapatumo problemas. Atsakymų, matyt, ieškosim savyje, o pakeliui į tuos atsakymus, festivalis kviečia atrasti įvairių šalių filmus, kuriuose nagrinėjami psichologinio augimo klausimai, imigracijos ir emigracijos reiškiniai, kultūros dilemos.

Filmas, keliantis asmeninio tapatumo klausimą – „Balti delnai“ (Szabolcs Hajdu, Vengrija). Kas prisimena socializmo statybos laikus, prisimins ir komunistų valdomose šalyse klestėjusį čempionų kultą. Šį kartą iš arčiau pamatysime talentingo vengrų gimnasto istoriją, kuri 2006-aisiais buvo išrinkta Vengrijos kandidate Oskaro nominacijai už geriausią filmą užsienio kalba. Tikrais režisieriaus Szabolcs Hajdu brolio gyvenimo faktais grįstas filmas „Balti delnai“ pasakoja istoriją apie Dongo, jauną gimnastikos studentą. Hajdu kuria unikalią pasakojimo struktūrą skaudžias berniuko praeities istorijas įpindamas į dabartį, kurioje jau subrendęs, daugelį apdovanojimų pelnęs Dongo treniruoja arogantišką kanadietį paauglį, siekiantį tapti pasaulio čempionu. Tai filmas apie sovietinę ir posovietinę patirtį, lūžio laikotarpiu gyvenančių žmonių tapatybės kūrimą absoliučiai skirtingose psichosocialinėse sistemose.

Kitas filmas apie posovietinę tapatybę – tai „Tbilisi - Tbilisi“ (rež. Levan Zakareišvili, Gruzija). Visi keliai veda į turgų. Čia profesoriai parduoda sviestą, kad užsidirbtų pragyvenimui. Jaunas režisierius Dato gyvena buvusioje sovietinėje respublikoje – Gruzijoje. Jam labai trūksta pinigų naujam filmui, tačiau jis atsisako kurti reklamą korumpuotam verslininkui. Dato rašo savo filmo scenarijų. Juodai baltai nufilmuotos jo scenarijaus ištraukos įsiterpia į pagrindinį pasakojimą apie Dato ir jo draugus. Istorijos persipina tarpusavyje ir tampa vienu ilgu naratyvu apie šiuolaikinį Gruzijos gyvenimą.

Kitoks tapatybės bei jos formavimosi aspektas – gyvenimas svečioje šalyje, kai šaknys likusios kažkur kitur. Jautrus Gariné Torossian dokumentinis filmas “Akmuo. Laikas. Prisilietimas“ (rež. Garine Torossian, Kanada, Armėnija) rodo turtingą, daugiasluoksnę senosios ir posovietinės Armėnijos kultūrą. Filmas kupinas gyvų armėniško gyvenimo epizodų: nuo džiaugsmingos kaimiškų vestuvių šventės iki skausmingų genocidą išgyvenusiojo prisiminimų. Torossian atranda ir apmąsto Armėnijos gyvenimą bei nuosavą, gimusios ir užaugusios Kanadoje, tapatybę – filmas lyg išpažintis, pasakoja apie pačios režisierės gyvenime vykstantį asmeninį Armėnijos atradimą.

Dar vienas dokumentinis filmas, nagrinėjantis gyvenimo svečioje šalyje ir su tuo susijusius tapatumo klausimus – „Aš už Indiją“ (I for India, rež. Sandhya Suri, Didžioji Britanija, Vokietija, Suomija). 1965-aisiais Yash Pal Suri išvyko iš Indijos į Didžiąją Britaniją. Pirmas dalykas, ką jis padaro atvykęs į Angliją – nusiperka dvi „Super 8“ kameras, du projektorius ir du juostinius grotuvus. Vieną technikos rinkinį jis nusiunčia savo šeimai į Indiją, o kitą pasilieka sau. Kino juostomis su savo šeima Indijoje jis bendrauja net keturiasdešimt metų! „Aš už Indiją“ – tai kartokai saldi susvetimėjimo, atradimo, rasizmo patirčių bei bendrumo laiko kapsulė. „Aš už Indiją“ yra septintojo dešimtmečio imigracijos į Didžiąją Britaniją kronika, parodyta azijiečių šeimos akimis ir kino kameros pagalba.

Švedijoje geriausio užsienio filmo Oskarui nominuotas režisieriaus Jesper Ganslandt debiutinis filmas „Sudie Falkenbergai“ (rež. Jesper Ganslandt, Švedija) atskleidžia nedidelio Švedijos miestelio jaunuolių išgyvenimus, kurie per konkrečią, sako, tikrai nutikusią, istoriją kviečia giliau pažvelgti į brandos problemas. Labai asmeniškas savęs ir savo tapatumo atradimą vaizduojantis filmas gali būti apibūdintas ir labai paprastai tai – filmas apie paskutinę vasarą Falkenberge. Penki jaunuoliai, vaikystės draugai, susitinka kad ištrūktų į mišką, prie vandenyno – kuo toliau nuo ateities. Jie turi žengti paskutinį žingsnį nuo saugaus gyvenimo su tėvais link savo pačių atsakomybės. Kai kuriems iš jų tai reiškia tapatybės krizę. „Sudie, Falkenbergai“ – filmas apie draugystę, prisiminimus ir atsisveikinimą su mažu pajūrio miesteliu, arba, tiksliau, su vaikyste.

Kitas dinamiškas filmas apie tapimą suaugusiu – tai „7 mergelės“ (rež. Alberto Rodríguez, Ispanija). Brolio vestuvės šešiolikmečiui Taño yra puiki proga išbandyti savo naująjį aš. Nepaisant brolio perspėjimo nepapulti į bėdą, Taño labai greitai sugrįžta prie savo blogų įpročių – narkotikų, alkoholio, vagysčių ir sekso. Tačiau šį kartą nueita per toli – neribota Taño laisvė greit virsta skaudžiomis gyvenimo pamokomis, kurių rezultatas – naujai atrasta branda. Jesús Carroza už Tano vaidmenį 2006-siais gavo Ispanijos Goya apdovanojimą už geriausią aktoriaus debiutą.

Pavykstantys ir nepavykstantys bandymai kurti naują tapatybę – tai Jurio Poškaus filmo „Monotonija“ tema. Norėdama pakeisti savo gyvenimą, Ilzė išvažiuoja iš gimtojo kaimo 5 Rygą išbandyti sėkmės aktorių atrankoje. Ji nepraeina atrankos, tačiau išdidumas neleidžia grįžti namo. Ilzės vaikinas, skeptiškai nusiteikęs jos tikslų atžvilgiu, važiuoja paskui, norėdamas sugrąžinti mylimąją namo. Filmo siužetas sukasi apie judviejų santykius, apsimetinėjimus ir melą atsirandantį norint išvengti emocinės disharmonijos. Tuo pačiu filmas pasakoja ir šiuolaikinės Latvijos kasdienybės istoriją.

TKKF inf.