Į pradžią

Interviu su filmo „Bananaz“ režisieriumi Ceri Levy

repository_misc/news//mfile_97
2008-09-30

„Bananaz“ parodys jums vieną iš geriausių kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Pirmą kartą prasiveria virtuali grupės „Gorrilaz“ uždanga, ir žiūrovai pamato tikrąjį Jamie'io Hewletto ir Damono Albarno kūrybos vaisių: darbą, kuris virto piešiniais, animacija, muzika, balsais. Pasak vieno radijo žurnalisto, „tai paralelinė visata - šie vaikinai nėra grupėje, tačiau jie pažįsta toje grupėje esančius animacinius veikėjus.“

Apibūdink savo filmą kiek galima mažiau žodžių.
Beprotiška kelionė po beprotišką pasaulį!

Kai buvai mažas ir tavęs klausdavo to įprastinio klausimo, tavo atsakymas būdavo: „Kai užaugsiu, aš noriu būti...“ kuo?
Astronautu arba fosilijų rinkėju ir kolekcionieriumi.

Neskaitant kiemo ir tavo tėčio nešiojamos kameros, kokia buvo tavo tikra filmų kūrimo pradžia?
Mano draugas kūrė reklaminį klipą ir aš užėjau pasižiūrėti. Filmavimo aikštelė turėjo būti šlapia, tarsi ką tik būtų liję. Visi šaukdami prašė vandens, tačiau niekas to nedarė. Aš pamačiau žarną, atsukau čiaupą ir apipyliau visą aikštelę vandeniu. Maniau, kad kažką ne taip supratau, kai viskas jau buvo permirkę, tačiau netrukus mane pagyrė ir aš tapau komandos nariu! Pastangų parodymas tuo konkrečiu momentu tikriausiai visam laikui pakeitė mano gyvenimą.

Ar filmo gamybos metu kada nors pagavai save mąstantį į priekį apie būsimus festivalius, pirkėjus, geras ir blogas recenzijas ir taip toliau?
Nė karto... Ir vis dar stengiuosi to nedaryti! Pavojingiausias dalykas pasaulyje yra pradėti galvoti, kur atsidursi. Vaizduotės polėkiai mano galvoje draudžiami!

Kaip atsirado šis filmas? Trumpai papasakok jo istoriją nuo scenarijaus, filmavimo, postprodukcijos iki vakarykščio vakaro.
Viskas prasidėjo prieš septynerius metus, kai Damonas ir Jamie‘is papasakojo man savo idėją. Aš pasiūliau, kad būtų puiku dokumentuoti projektą; be jokios konkrečios priežasties, tiesiog norėdamas įamžinti procesą nuo pat pradžių. Taigi kitus šešis metus mes įrašinėjome grupės „Gorillaz“ gyvenimą, net nepagalvodami, koks sėkmingas bus tas projektas. Galų gale aš susėdau su geriausiu montažo režisieriumi, su kuriuo kada nors yra tekę dirbti, Sebu Monku, ir jis iš to, ką mes turėjome, ištraukė esmę. Tai buvo ilgas procesas ir aš visada būsiu dėkingas Sebui už tokį nuostabų darbą. Tuomet prie mūsų prisijungė Rachel Connors, pirmiausia pagelbėdama su filmo pasakojimo dėstymu, paskui kaip koprodiuserė ji padėjo mums su realiu filmo gyvenimu, pasirūpindama verslo reikalais.

Jei galėtum duoti  vieną patarimą iš patirties kuriant filmą, koks jis būtų?

Nedaryk visko vienas. Tai gali išvesti iš proto... Susirask komandą! „Bananaz“ komandą...

Kokie filmai ir filmų kūrėjai buvo tau įkvėpimo šaltiniu, nesvarbu, ar mėgstami visą gyvenimą, ar dėl specifinės scenos?
D.A. Pennebakerio „Nežiūrėk atgal“ („Don't Look Back“). Ondi Timoner “Kask!” („Dig!“). Kitų tiesiog labai daug: nuo „Leidimas į Pimliką“ („Passport to Pimlico“) iki „Dievo miestas“ („City of God“)...

Pabaik sakinį: „Jei nekurčiau filmų, tikriausiai būčiau...“
... XX amžiaus moderniosios dailės kūrėjas.

Ar tu jau „padarei tai“? Jei ne, kas turėtų atsitikti, kad tu pasakytum: „O taip. Aš pagaliau tai padariau!”
Kas yra „tai“? Aš vienąkart nužiedžiau iš molio vazą mokykloje... Ilgą laiką tai buvo viskas...

Atvirai sakyk, kiek svarbi dabar yra kino kritika?

Visos nuomonės yra įdomios... Tik nereikia būti pernelyg pakylėtam, jei recenzijos puikios, ir nesijausti sutriuškintam, kai jos – šūdas!

Tau pasakoma, kad tavo kitame filme privalo būti vieno produkto reklama, bet produktą  tu gali išsirinkti pats. Kas tai būtų?

2006-aisiais Demeter Fragrance Library išleido kvepalus, kurių sudėtyje buvo plastelino kvapo! Tas kvapas lydėjo mane visą vaikystę! Koks sutapimas, ta pati kompanija sukūrė kvepalus „Dirt” („Purvas”), kuriuos esą naudoja ir Clintas Eastwoodas!

Ką manai apie „režisieriaus filmo“ sampratą? Ar manai, kad ji netinkama, nes šimtai žmonių dirba kartu kuriant filmą, ar manai, kad ji teisinga, nes būtent režisierius taria paskutinį žodį, sprendžiant daugelį dalykų?
Iš tikrųjų neturiu nuomonės... Filmas „Bananaz“ buvo sukurtas nedidelės komandos, ir iš jos ką nors išėmus, filmas nebūtų buvęs toks, koks yra dabar.

Pabaigai paprašysiu tavęs įtikinti vidutinį žiūrovą pasirinkti tavo filmą vietoje trilijono kitų galimybių. Kaip tu tai padarytum?
„Bananaz“ yra autentiškas žvilgsnis į kūrybą: du žmonės, viena į galvą šovusi mintis ir nepaprastai daug kasdien besikeičiančių veikėjų. Tai įkvepiantis žvilgsnis į tai, kaip paversti idėją realybe.

William Goss
Vertė Justina Augustytė
Festivalio "South by Southwest" (SXSW) interviu.