Į pradžią

Vytautas Kernagis: Visada greta kino... (1983-ųjų interviu)

repository_misc/news//mfile_95
2008-09-28

Pradžioje bijojau savo balso. Jis skambėjo svetimai, tembras buvo nepažįstamas. Žymiai malonesnį įspūdį paliko pirmasis honoraras (ledai, karamelės...). Jau vien todėl dubliavau noriai, baigęs darbą, laukdavau naujų pasiūlymų. O jų būdavo daug „paskolinau“ savo balsą Čigonui iš „Nesugaunamųjų keršytojų“, filmų „Išgyvensim iki pirmadienio“, „Čiapajaus ereliukai“ herojams... Tais laikais į lietuvių kalbą buvo dubliuojama labai daug filmų, ypač vaikiškų.

Ar jaučiuosi kine savas? O ne, nors, atrodytų, jis gana dažnai „įsibrauna“ į mano gyvenimą. Dar trečioje klasėje buvau pakviestas dubliuoti filmą “Lopšinė“.

Ar tai buvo atsitiktinumas?

Ir taip, ir ne. Abu mano tėvai – aktoriai. Atėjęs į kino studiją, radau čia apie dešimt vaikų – taip pat iš teatralų šeimų. Stebėdami ekrane žiopčiojantį herojų turėjome padainuoti dainelę taip, kad mūsų lūpų judesiai sutaptų su jo artikuliacija. Matyt padėjo įgimtas ritmo jausmas, muzikalumas – lengvai supratau, ko iš manęs reikalaujama, ir buvo nuspręsta, kad „Kernagiukas“ šitą gali daryti.

Koks gi buvo pirmasis darbo kine įspūdis?

Pradžioje bijojau savo balso. Jis skambėjo svetimai, tembras buvo nepažįstamas. Žymiai malonesnį įspūdį paliko pirmasis honoraras (ledai, karamelės...). Jau vien todėl dubliavau noriai, baigęs darbą, laukdavau naujų pasiūlymų. O jų būdavo daug „paskolinau“ savo balsą Čigonui iš „Nesugaunamųjų keršytojų“, filmų „Išgyvensim iki pirmadienio“, „Čiapajaus ereliukai“ herojams... Tais laikais į lietuvių kalbą buvo dubliuojama labai daug filmų, ypač vaikiškų.

O pimieji aktoriniai darbai kine?
Pirmasis mano filmas – režisieriaus A. Aramino „Kai aš mažas buvau“. Vaidinau savo pažįstamų, tokių kaip aš, dešimtokų bury, ir viskas daugiau panešėjo į žaidimą.

Ar jis neturėjo jokios įtakos ateičiai, profesijos pasirinkimui?

Jokios. Jau prieš tai buvau pasiryžęs tapti aktoriuni. Vaidinau Profsąjungų rūmų dramos ratelyje, grojau tuo pat metu gana populiariame 23-os vidurinės mokyklos bigbito ansamblyje „Aisčiai“. Manau, kad didžiausią įtaką profesijos pasirinkimui turėjo šeimos atmosfera. Baigęs dešimt klasių, pradėjau dirbti Jaunimo teatre. Vadinausi „aktoriumi pagalbininku“ – taip ir įrašyta mano darbo knygelėje – vadinasi, dalyvavau masuotėse, atlikdavau vieną kitą nedidelį epizodą. Vidurinę baigiau dirbdamas teatre. Po to Konservatorijos aktorinio fakulteto pirmasis kursas ir ... „Maža išpažintis“. Beno vaidmuo, kurį mielai prisimenu iki šiol, kaip ne kartą teko įsitikinti, vis dar įdomus jauniesiems žiūrovams.
Režisierius A. Araminas buvo jau pažįstamas, jaunuoliai vaidinantys filme – mano draugai, viskas filmuojama natūroje. Giruliuose, viskas labai gražu, tačiau, baigiant filmuotis, pats sau pasakiau, kad tai paskutinis kartas. Mano herojaus siužetinė linija kupina įtampos, vidinio nerimo. Režisierius, norėdamas man padėti stengėsi sukurti atitinkamą atmosferą filmavimo aikštelėje, bet nors ir labai keista, mane, kino pasaulyje patirties neturintį aktorių tai erzindavo o kartais net žeisdavo.
Bet štai „Maža išpažintis“ išėjo į ekraną, ir aš pajutau populiarumo saldumą. Ne, manęs dar nepažindavo gatvėje, tačiau mane pradėjo visur kviesti: į mokyklas, klubus, jaunimo stovyklas... Ir visur jausdavausi savas – dar prieš susipažįstant su viena ar kita auditorija kelią į ją jau būdavo praskynęs mano Benas.
Jis buvo vienas tų lietuvių kino herojų, kurie taip gerai atitiko savo laiko jaunimo dvasią. Jaunuolis, metęs iššūkį suaugusių pasauliui, jaunuolis su gitara ir bigbito dainomis, su savais gyvenimo lozungais – kiek vėjavaikiškais, kurie tačiau atitiko jo bendraamžių nuotaikas... Beną iš karto suprasdavo, pamėgdavo. Aš irgi jį mėgau, jame buvo namaža dalelė manęs.

Turbūt todėl Jūsų sukurtos dainos Beno lūpose skambėjo taip organiškai? Ar tas dainas kūrėte specialiai Benui?

Ne, aš niekada nekūriau specialiai kinui. Klausėte, ar esu kine savas – štai čia ir glūdi atsakymo esmė. Mano dainos skamba ne viename filme, tačiau aš nesu kino kompozitorius; mano balsu kalba ne vienas herojus, tačiau aš pats nevaidinau, žiūrovai ne kartą yra matę mane ekrane, tačiau nesu kino aktorius. Ir populiarumą man atnešė ne šis, populiariausias iš visų menų. Aš visą laiką esu kažkur šalia kino, bet ne kine...

Jūs jau minėjote baigęs Konservatoriją teatrinį fakultetą, bet teatre taip pat nevaidinate.

Aš baigiau ne vien teatrinį fakultetą, baigiau ir estrados režisūrą GITIS‘e. Tiesa sakant, ne pats nesitikėjau, kad estrada taps mano profesija, nors muzika ir daina žavi nuo vaikystės. Kuriu visada sau, savo malonumui. Nesu sukūręs nė vienos melodijos pagal užsakymą, nė vienos proginės dainos. Man mano kūryba – savotiškas žaidimas. Šiuo metu rašau kabaretinę muziką.

Tada gal patikslinkite, kas gi tas kabaretas?

O dievai jį žino! Man atrodo, kad pirmiausia tai vieta kur atliekama gana specifinė pramoginė programa. Labai bendražmogiška, liaudiška, prieinama ir suprantama plačiausioms klausytojų ir žiūrovų masėms. Ji nepretenduoja į didelį efektą, į fejerverką, tačiau būtinai privalo būti speciali. Socialume glūdi jos aktualumas. Kabareto programai labiausiai tinka šansonjė, baladės tipo dainos. Jos labiausiai atitinka ir mano paties kūrybos charakterį.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip jas kuriate?

Mano kūrybos pradžių pradžia – poezija, eilės. Kartais galvoje šmėsteli viena kita eilutė. Sėduos prie pianino ir bandau jai akompanuoti. Būna, kad nesiseka, nieko neišeina – metu. O būna, kad eilutė pati niūniuoja man melodiją. Mėgstu A. Žukausko, H. Čigrėjaus eiles. Tačiau ypač daininga M. Martinačio, S. Gedos, J. Erlicko poezija. Tegul ne visada poezija tau pašnibždės dainos melodiją, tačiau jos charakterį, intonaciją visada pasakys.

Man niekada nėra tekę girdėti Jūsų dainas interpretuojant kitą atlikėją. Net ne Jūsų paties dainos – turiu omeny Šabaniausko ar Dolskio, kurias retkarčiais atliekate, – Jūsų interpretuojamos skamba naujai, netikėtai, įgauna savitą atspalvį.
Kiekvienas atlikėjas kiekvieną kūrinį stengiasi atlikti savitai. O aš, „žaisdamas“ kabaretą, ieškau kontakto su žiūrovu dažnai per šypseną, juoką. Ar atkreipėte dėmesį, kad lietuvių estradoje nebuvo dainų, kurias klausant norėtųsi juoktis? Kodėl? Juk daina gali turėti parodijos elementų, gali ironizuoti, pašiepti – ypač kabaretinė daina, kuri, kaip minėjau, būtinai turi būti sociali. Tiesa, čia yra vienas „slidus“ momentas: juokinti publiką nėra sunku, tačiau labai svarbu, kad juokas būtų prasmingas, kad mūsų atlikėjų – tiek dainininkų, tiek muzikantų – pastangos neprasilenktų su gero skonio reikalavimais.
Ir dar: nūdienos estrados mėgėjai – jaunimas. Jis reaguoja gana vienodai ir labai audringai: „rock and roll!“
Dažnai tas šimtų lūpų skanduojamas reikalavimas nustebina bet kokią muziką. O juk pačiam labai įdomu, kada štai toji siaučianti, rėkianti, švilpianti, šokanti minia suklūsta, nustebinta, atrodytų, tokių žinomų žodžių: „Aš myliu vasaros rugiagėles...“ Tos Šabaniausko ir Dolskio dainos, kurias minėjote, tai ne duoklė „retro“ stiliui, tai savotiškas eksperimentas...

Filme „Atsiprašau“ taip pat skamba Jūsų dainos, Ekrane jas „kuria“ herojus – gabus dainininkas ir kompozitorius, kurį vaidina aktorius Aleksandras Kaidanovskis. Gal būtent todėl, kad Jūsų dainos filme pateikiamos kaip herojaus kūryba, kad jo profesija sutampa su Jūsų profesija, kad ekrane skamba Jūsų balsas, – Kaidanovskio sukurtas personažas nejučiomis asocijuojasi su Jumis. Kaip Jums jis patiko?
Viskas gerai, tik...Dabar man atrodo, kad toks personažas, kokį filme atskleidė Kaidanovskis, turėjo kurti šiek tiek kitokias dainas...

O kokiu principu vadovaujatės, atrinkdamas savo dainas filmams?
Jokiu. Atnešu režisieriui dainų įrašus, jis paklauso ir iš dvidešimt atrenka penkias, šešias.

Esate režisavęs kelis Kinematografijos komiteto ir kino reklamos ir informacijos centro organizuojamus kino koncertus. Ką manote apie tokio pobūdžio renginius ir kokios, Jūsų manymu panašių koncertų perspektyvos?

Pirma kartą su šiais koncertais susidūriau ne kaip režisierius, o kaip jų dalyvis. Režisavo juos Henrikas Šablevičius. Prisipažinsiu, man pačiam jie teikdavo didžiulį malonumą. Ir kaip estrados režisieriui, stebinčiam didelio pramoginio renginio gimimą, ir kaip žiūrovui. Kai pats pabandžiau juos režisuoti prisipažinsiu, buvau pasimetęs: blogai pažįstu kiną, o juk kino koncertuose jis – vienas pagrindinių renginio komponentų. Tie koncertai jau turi savas tradicijas, žiūrovai jais labai domisi. Manau, jie galėtų suteikti malonumo ir žymiai platesnei auditorijai. Negu vienos ar kitos rajoninės kino šventės rinktiniai žiūrovai („rinktiniai“, nes nėra salės, talpinančios visus norinčius susipažinti su kino koncerto programa).

Minėjote, kad nepakankamai gerai pažįstate kiną – vadinasi, nesate „kinomanas“?
Nesu ir niekada juo nebuvau – nepakanka laiko. O štai mano septynmetis sūnus Vytukas – aršus „multikų“ žiūrovas. Esu jam įrašęs eilę „multikų“ į magnetofono juostą – vaizdo žinoma nėra, tačiau Vytukas, nosį prikišęs prie „Šarpo“, suka ir suka tą patį, klausydamasis visokių zuikučių ir liūtukų, mintinai žinomus tekstus ir daineles.
Didžiulė kino magija, nors ir nesu „kinomanas“ – lenkiuosi jam.

Kalbėjosi Gražina Šaltenytė
Interviu iš žurnalo „Kinas“, 1983, Nr. 10