Į pradžią

Ola Kvernbergas šeštadienį pakvies Kauno publiką improvizuoti drauge

repository_misc/news//mfile_145
2009-10-01

Spalio 3 d. Kaune svečiuosis norvegų džiazo grupė „Ola Kvernberg Trio“. Grupės koncertą bus galima išgirsti 23 val. klube „Liberty Pub“, o dieną, 11 val., VDU menų galerijoje „101“ susitikti su šio kolektyvo lyderiu Ola Kvernbergu ir seminaro „Šiaurės garsai kine“ metu pamatyti filmą „Šiaurė“, kuriam šis atlikėjas sukūrė muziką.

Artėjant apsilankymui Kaune, Ola pasakoja apie savo kelią į muzikos pasaulį ir ryšius su kinu.

Pristatykite savo kolektyvą Lietuvos publikai?

Sakyčiau, kad iš esmės mes esame improvizacinė grupė ir dėl neįprastos sudėties (smuikas, kontrabosas, būgnai) sunku nuspėti, ko galima tikėtis. Mūsų muzikinis kelias prasidėjo grojant standartinį ir labiau tradicinį džiazą, bet per pastaruosius 4 – 5 metus pasukome modernesne kryptimi, įtraukdami įkvepiančius kantrio, bliugraso, liaudies, roko muzikos elementus. Tačiau pagrindu, žinoma, išliko džiazas.

Kodėl būtent tokia jūsų trio sudėtis?

Trio idėja buvo neįtraukti tradicinių harmoninių instrumentų gitaros ar pianino, kad skambesys būtų kitoks nei standartinių džiazo kolektyvų. Bet kartu formatas mane įpareigoja įtraukti į kūrinį melodiją, bosinę liniją, ritmiką. Tai trys svarbiausi kompozicijos elementai. Be to aš groju dviem skirtingais smuikais (suderintus skirtingomis oktavomis), tad turiu gerokai pasistengti, kad kūriniuose jų melodijos susijungtų su kontrabosu.

Toks kolektyvas, koks yra dabar, gyvuoja nuo 2004 metų. Prieš tai mes su kontrabosininku Steinaru Raknesu ketverius metus grojome kitame trio kartu su puikiu JAV gitaristu Dougu Raney. Dabartinėje mūsų grupėje mes grojame, ieškome ir improvizuojame drauge. Kartu keliaudami visą laiką turime pasitikėti, stebinti ir palaikyti vienas kitą, kaip būna ir bet kokiuose kituose santykiuose. Tai organiška, nuostabu ir labai smagu.

Kodėl pasirinkote groti būtent smuiku, o ne kuriuo kitu instrumentu?

Smuiku grojo mano mama, sesuo, senelis, dėdė, prosenelis, proprosenolis ir taip toliau. Bet patikėkit, vaikystėje ir man pačiam buvo keista dėl tokio pasirinkimo – bėgiodavau po futbolo aikštę ir slėpdavau smuiko dėklą, nes man būdavo gėda. Kai buvau aštuoniolikos įvyko lūžis ir aš nusprendžiau būti kompiuterių specialistu. Rimtai! Bet šiandien aš nebesigailiu, kad groju smuiku.

Kas jus įtakojo kaip muzikantą? Ar turite savo „dievukų“?

Sąrašas būtų begalinis. Paminėsiu keletą vardų: Milesas Davisas, Johnas Coltrane‘as, Arvo Pärtas, Oscaras Petersonas, Allison Krauss, „Radiohead“, Ennio Morricone, Chopinas, Bachas, Patas Metheny ir taip toliau.

Grosite Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, todėl negaliu nepaklausti apie kiną. Kokią vietą jis užima jūsų gyvenime?

Man visada patiko filmai ir aš stengiuosi kuo dažniau nueiti į kiną. Man patinka geros, įtraukiančios istorijos, nesvarbu, kokio žanro jos būtų. Bet negalėčiau pasakyti, kad aš taip pametęs galvą dėl kino, kaip dėl muzikos.

Esate ir kino kompozitorius. Kuo skiriasi muzikos kūrimas filmui?

Didžiausias skirtumas tarp kūrimo savo albumams ir filmams yra bendradarbiavimas su žmonėmis iš kino pasaulio. Tenka sutarti dėl idėjos ir, esant skirtingiems požiūriams, tai gali tapti nemažu iššūkiu. Mano manymu, nemažai filmų kūrėjų neteikia muzikai didelės reikšmės ir priima greitesnius, pigesnius sprendimus. Šiuo metu aš dirbu prie danų dramos „Eksperimentas“, tai pat su keletu mažesnių filmų projektų. Tai labai smagu.

Festivalyje žiūrovai galės pamatyti filmą „Šiaurė“, kuriam jūs kūrėte muziką. Kaip pats vertinate šį filmą?

Tokie filmai reti Norvegijoje – jis juokingas ir keistas, bet vis tik verčiantis susimąstyti.

Ar buvo sunku kurti muziką šiam filmui?

Tikrai taip. Kai mes nutarėm, kad bus daugiausiai bliugraso ir kantrio įtakos, teko suderinti melancholiją ir sentimentalumą su humoru, slypinčiu šioje muzikoje. Tai man buvo tikra mokykla.

Kaune publika ne tik pamatys filmą „Šiaurė“, bet ir išgirs jūsų koncertą. Ko jie gali tikėtis? Kokie būna jūsų koncertai?

Mūsų koncertus kas kartą kuria publika lygiai tiek pat, kiek ir mes patys. Kada mes beužkoptume ant scenos, mes priklausome nuo publikos dalyvavimo ir stengiamės kiekvieną pasiimti į kelionę (nors tai skamba nuvalkiotai, bet tai tikra tiesa) – tarsi kine ar teatre, tik veiksmas vyksta dabar ir čia. Suliepsnojame, publikai mus uždegus, ir atvėstame, kai jai reikia atsikvėpti.

O kur labiausiai pačiam patinka groti?

Labiausiai mėgstu mažus džiazo klubus rūsiuose.

Ką esate numatęs būsimam savo apsilankymui Lietuvoje?

Nuoširdžiai tikiuosi, kad bus laiko pasižvalgyti! Niekada čia nesu buvęs, bet girdėjau, kad Lietuva graži šalis.





Kaune Ola Kvernbergas ir jo grupė svečiuosis spalio 3 dieną.

Su Ola Kvernbergu kalbėjosi Kristina Valickaitė, nuotraukos G. T. Nergaard.