Į pradžią

San Francisko įlankos bliuzas: „Vaistai nuo melancholijos“

repository_misc/news//mfile_126
2009-06-03

Scenaristo ir režisieriaus Barry Jenkins'o pirmasis pilnametražis filmas, pasakojimas apie meilę ir neapykantą „Vaistai nuo melancholijos“, yra pirmoji suplanuotos trilogijos apie San Franciską dalis. Filmas prasideda nuo scenos, kurioje pagiringi Mičas (vaid. Wyatt Cenac) ir Džoana (vaid. Tracey Heggins) pirštais valosi dantis svetimoje vonioje. Pusryčiaujant po vienos nakties nuotykio nejaukią nuotaiką sušvelnina Džoanos sielvartas dėl jos neištikimybės savo partneriui. Ji graži, bet beširdė. Ji, kaip ir Mičas, juodaodė, gyvena mieste, kuriame afroamerikiečių yra maždaug 7 %, o augantys vidurinės klasės rajonai išstumia uždirbančius mažiau nei 100 000 JAV dolerių per metus. Mičas karštligiškai bando kabintis į tai, ką laiko savo tapatumo esme.

Bet šis pasakojimas ne apie Džoanos ir Mičo meilę ir neapykantą. Jų santykiai vos spėja pasiekti simpatijos ir antipatijos sritį. Iš tiesų tai pasakojimas apie B. Jenkins‘o ir San Francisko meilę ir neapykantą.

„Visas filmas yra tarsi miesto nuotrauka, – pasakoja B. Jenkins‘as telefonu iš savo buto, už kurį, jo paties teigimu, vos beišgali sumokėti. – Buvau tikras, kad privalau atskleisti šią temą [vidurinės klasės gyvenamųjų rajonų plėtrą], nes būsto krizė yra bene svarbiausias politinis socialinis-ekonominis šiuolaikinio San Francisko aspektas. Priklausomai nuo to, kuriai klasei priklausote, atsiduriate šios krizės centre.“

Džoana ir Mičas yra akivaizdžiai skirtingose šio klasinio susiskaldymo pusėse: ji gyvena dideliame name, kurio savininkas – jos partneris, baltaodis muziejaus direktorius, o akvariumų montuotojas Mičas vos išgali sumokėti nuomą už savo mažutę studiją. Džoanai rasė neturi beveik jokios reikšmės.

„Manau, kad abu veikėjai pateikia skirtingus mano atsakymus į tą patį klausimą, kurio net negaliu suformuluoti, – sako B. Jenkins‘as. – Tikriausiai būnant režisierium ir turint du skirtingus požiūrius į tą pačią problemą, visada gimsta du skirtingi veikėjai, kurie ir aiškinasi tarpusavyje.“

O jie ir aiškinasi. Visą ilgą sekmadienį vaikščiodami po muziejus, važinėdami dviračiais ir kurdami tarpusavio supratimą, kuris ima panašėti į draugystę. Filmo fone skamba jausmingos Ostino grupių indie-rock melodijos, kurias surinko „Super!Alright!“ dueto muzikantas ir filmo muzikos konsultantas ostinietis Gates‘as Bradley.

B. Jenkins‘as sąmoningai parinko tokią muziką ir dieninius epizodus, siekdamas atvaizduoti afroamerikiečius neįprastoje šviesoje. „Nėra nė vieno filmo, kuriame du pagrindiniai aktoriai būtų juodaodžiai ir fone neskambėtų R&B arba hiphopas,“ – sako jis.

Po ilgiausio pasaulyje vienos nakties nuotykio tekant saulei akivaizdu, kad tiek Džoana, tiek Mičas surado kai kuriuos atsakymus į filmo autoriaus klausimus. Bet atsakymo į patį svarbiausią B. Jenkins‘o klausimą nėra. „Nekenčiu San Francisko. Myliu San Franciską,“ – sako Mičas Džoanai. „Nekenčiu San Francisko. Myliu San Franciską,“ – sako B. Jenkins‘as man.

The Austin Chronicle