Į pradžią

Seano Penno vaidmuo kupinas energijos ir džiaugsmo

repository_misc/news//mfile_127
2009-06-04

Jonathan Romney

Sean'o Penn'o veide nedažnai galima išvysti šypseną. Paprastai jis atrodo, lyg grumtųsi su pačia tautos sąžine. Bet filme „Milkas“ jo veidą vagoja euforiškos ir šelmiškos šypsenos raukšlės. Pažvelkite į režisierių Gusą Van Santą. Jo paskutinės trys juostos „Dramblys“ (Elephant), „Paskutinės dienos“ (Last Days) ir „Riedlenčių parkas“ (Paranoid Park) buvo introspektyvios, pedantiškos esė apie jaunystę ir netikėtą mirtį. Tuo tarpu „Milkas“ - nuotaikingas ir politinio optimizmo perpildytas filmas apie energingą ir ryškią socialinę asmenybę. Kaip ir JAV prezidento inauguracijos ceremonija, „Milkas“ yra retenybė, stiprus amerikietiškas manifestas, su kuriuo galima nesigėdijant sutikti.

„Milkas“ - džiaugsmingas, bet tragiškas pasakojimas. Harvey Milko, kuris buvo pirmasis savo lytinės orientacijos neslėpęs gėjus, Jungtinėse Valstijose išrinktas į svarbias visuomenines pareigas, vaidmenį atlieka „Oskaro“ laimėtojas S. Pennas. 1977 m. H. Milkas tapo San Francisko miesto stebėtoju, bet jau kitais metais buvo nušautas kartu su meru George‘u Moscone. 

Biografinis filmas apie iškilią asmenybę iš esmės yra amerikietiškas žanras. Kaip ir galima tikėtis iš šio žanro juostų, „Milkas“ išaukština savo pagrindinį veikėją. Pasakojimą girdime iš paties H. Milko lūpų, kai jis įrašinėja savo karjeros apžvalgą į magnetofoną, gulintį ant virtuvinio stalo. Šis įrašas turėjo būti perklausytas jo nužudymo atveju. Gali pasirodyti, kad tokia pasakojimo struktūra niekam tikusi, bet savo nuomonę tikriausiai pakeisite sužinoję, kad H. Milkas iš tiesų įrašė tokį monologą. 

Išdykęs, jautrus, savimi nepasitikintis H. Milkas, su kuriuo susipažįstame filme, yra tikras aktorius: ant gatvės kampo jis mojuoja megafonu, sąmojingai fechtuojasi žodžiais su savo oponentais ir niekada nepraleidžia progos mestelėti kandų juokelį. Jo istorija prasideda 1970 m. Niujorke. Prieš pat 40-ąjį savo gimtadienį H. Milkas susipažįsta su jaunu hipiu Scott‘u Smith‘u (vaid. James Franco). Netrukus porelė persikelia į San Francisko Kastro rajoną. Nevisiškai aišku, kaip Kastras tapo gėjų sostine. Žiūrint filmą sunku suprasti, ar H. Milkas sukūrė šį rajoną, ar tiesiog gudriai pasinaudojo jo pakilimu. Tačiau akivaizdu, kad netrukus jis tapo San Francisko gėjų lyderiu, o vėliau išsikovojo vietą didžiojoje politikoje. 

Pagal Dustino Lance‘o Blacko scenarijų pastatytame filme matome, kad H. Milkas yra ne tik žmogus tribūnoje, bet ir bendruomenės atstovas bei komandos vadovas. Jo pasiekimais dalijasi ir tokios asmenybės kaip Cleve‘as Jones‘as (vaid. Emile Hirsch), jaunas cinikas, kuris pradžioje pasiunčia H. Milką šunims šėko pjauti, bet genamas keršto jausmo vėliau prisijungia prie jo pastangų. 

Nepaisant tų laikų mados, 8-ojo dešimtmečio San Francisko gėjai atrodo labai paprastai. Nėra jokių aliuzijų į kontraversiškesnius scenos aspektus, bet akivaizdu, kad tai apgalvotai daroma dėl tų pačių taktinių priežasčių, dėl kurių tikrasis H. Milkas nutarė suplyšusius hipio džinsus iškeisti į nuosaikų trijų dalių kostiumą: „Milkas“ skirtas plačiajai visuomenei. 

Filmu siekiama sukurti įvaizdį, kad gėjų gyvenime svarbiausia bendruomenė, o ne seksas. „Milkas“ pasiekia beveik neįmanomo tikslo: ima atrodyti, kad politinis aktyvizmas yra nepaprastai smagi veikla. 

Antrojoje filmo pusėje pasakojama apie Harvey Milko kovą prieš įvairius gėjų teisėms kylančius pavojus: ypač prieš 6-ąjį pasiūlymą, kurį inicijavo Floridos apelsinų sulčių reklaminis veidas Anita Bryant, vėliau išgarsėjusi savo fundamentalistine kampanija prieš gėjų teises. G. Van Santas išmintingai neskyrė A. Bryant vaidmens jokiai aktorei (nors neabejotina laimėtoja būtų tapusi Julianne Moore), o paprasčiausiai įterpė dokumentinius kadrus su jos šaltakraujiška retorika. 

H. Milko žudiko Dano White‘o motyvai filme ne visai aiškūs. Joshas Brolinas subtiliai sukūrė susierzinusio, sutrikusio D. White‘o vaidmenį: jis akivaizdžiai homofobiškas, bet šalia jo beprotystės dedamas klaustukas. Žiūrovui paliekama spėlioti, kokį vaidmenį suvaidino D. White‘o politinis pavydas, ir kiek tiesos yra H. Milko teorijoje, kad D. White‘as buvo užsislėpęs homoseksualas. Viename iš labiausiai stilizuotų filmo epizodų, kuriame D. White‘as žingsniuoja rotušės koridoriais žudyti savo aukų, G. Van Santas pasiskolino „Dramblyje“ naudotus ilgus kadrus. 

Nepaisant skaudžios atomazgos, filmas baigiasi optimistiškai: baigiamieji dokumentiniai kadrai, kuriuose pamatome tikrąjį Harvey Milką, ne tik sujaudina, bet ir leidžia suvokti pagrindinį vaidmenį atlikusio aktoriaus genialumą. S. Pennas sugebėjo perteikti visą H. Milko žaismingumą, įskaitant net juoko raukšles: filme H. Milkas vaizduojamas kaip kuklus vyras, kuris tačiau apimtas politinio pykčio ima reikšti savo jausmus visu kūnu. Harvey Milko energija užkrečiama: panašu, kad S. Pennas pagaliau tikrai mėgaujasi. 

Taip, šiame portrete gal ir nerasime daug trūkumų. Pavyzdžiui, buvo galima giliau paanalizuoti ginčytiną H. Milko atvirumo politiką. Taip pat, juostoje labai šališkai vaizduojamas San Francisko gėjų gyvenimas. Yra tik vienas reikšmingas moters personažas – kampanijos vadovė Anne Kronenberg (vaid. Alison Pill), nors gali būti, kad taip buvo gana tiksliai atkurta tuometinė H. Milko aplinka. 

Akivaizdu, kad „Milkas“ pasakoja ne vien apie praeitį: tolerantiškos Amerikos vizija tinka tiek H. Milko kartai, tiek būsimai B. Obamos valstybei. Bet filmas netiesiogiai primena mums ir tai, kad 8-ojo dešimtmečio mūšiai tebesitęsia: Kalifornijoje nauju 8-uoju pasiūlymu bandoma uždrausti tos pačios lyties atstovų vedybas. [8-asis pasiūlymas buvo priimtas 2008 m. lapkričio 4 d. - Vert. past.] H. Milkas savo kalbas pradėdavo žodžiais sąmoninga provokacija: „Aš esu Harvis Milkas ir noriu, kad prisijungtumėte prie manęs.“ Nėra jokios abejonės, kad šio filmo tikslas yra pakviesti žiūrovus prisijungti prie kovos už toleranciją. Oficialiai „Milkas“ yra tradiciškiausias G. Van Santo filmas. Tai – visuomeninis paminklas, bet kartu ir su meile sukurta gudri agitacinė propaganda: aistringa, didžiadvasė ir nuostabi.

The Independent