Į pradžią

Sveiki atvykę, Kaunas šiandien sutrikęs ir sudėtingas…

repository_misc/news//mfile_156
2009-10-11

Miestai, visai kaip žmonės. Kai kurie miestai gyvena ateitimi, kai kurie - praeitimi. Vieni - akli karjeristai, kiti - principingi nonkonformistai.

Kai kurie, akivaizdūs ekstravertai, paženklinti didybės manijos, - jiems pasisekė, jie pateko „ant bangos“, kaip žmonės sako, pasitaikė būti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje - dabar, jie velka praeities naštą, puikuojasi savo pilimis ir bulvarais, herojų paminklais, - tapę savo pačių įvaizdžio įkaitu, leidžiasi suvartojami įkyrių, lyg skėriai, nuolatos užplūstančių turistų...

Kai kurie, drovesni, linkę likti nuošalėje – be didelio triukšmo, tiesiog dirba savo darbą, vengia viešumos tarsi maro – kai užklysta atsitiktinis turistas, miestas stebuklingu būdu nuščiūva, ištuštėja per kelias akimirkas, ir tik vėjo trankomos durys ar blaškomos užuolaidos išduoda, jog čia neseniai kažkieno dar būta...

Miestai, kaip ir žmonės. Kai kurie tiesiog „moka suktis“ ir „žino, ko nori iš gyvenimo“ – kaip sėkmingi komivojažeriai, nuosekliai ir be sukrėtimų juda sėkmės kryptimi.. Kai kurie, jautresni, idealistai, ar labiau užsisvajoję – šitie, dažnai būna apgauti ir suvedžioti, jų istorija dramatiška, ypatinga – sužiba trumpai, o vėliau išdavikai galia ir kapitalas, nieko nepasakę, leidžiasi ieškoti kitos aukos ir kitos, geresnės vietos... O tie, palikti ir apleisti, kamuojasi, bando stotis ant kojų, prisikelti..

Kaunas, kadaise mažas garnizono miestelis, - kone Pelenės istorija - lemtingo atsitiktinumo dėka, po Vilniaus praradimo, tapęs Laikinąja sostine. Antrojo geriausiojo titulas, duotas laikinai, su išlyga, tarsi kompromisas, - argi gali būti kas nors labiau ironiško ir dramatiškesnio, - tarsi būtum Laikina pirmoji dama (šeimininkauk sau rūmų menėse ir miegamuosiuose, iki to laiko, kol iš gastrolių užsienyje sugrįs tikroji), arba surogatinė motina, laikinai po širdim brandinanti būtybę, kuri, atėjus laikui, bus iš tavęs atimta – be skrupulų ir be kompromisų. Šita neprašyta malonė, o gal našta, - misija, kurios negali atsisakyti, - misija, kurios dėka tapsi žinoma, bet – amžina praeities įkaite, svetima, vieniša ir nelaiminga.

Tos žydėjimo ir klestėjimo dienos tarpukario Kaune – teatrai ir muziejai, buduarai ir trotuarai, konkės gatvėse, dujiniai žibintai... Sakoma, Venecijos meistrai į veidrodžius įmaišydavo šiek tiek aukso – taip buvo išgaunamas paslaptingas ir šiltas atspalvis. Tas tarpukario laikotarpis, laikinas buvimo sostine, buvimo galios centru etapas – irgi, nuspalvintas ypatingo žavesio. Nežinia, kas buvo tas paslaptingas komponentas, - gal tai buvo savo ypatingos misijos ir savo vertės pajautimas. Klasta ir meilė, kaip Šilerio dramoje – čia, skandaluose ir intrigose, vaduojamasi iš kaimo gyvenimo paprastumo, gimsta įmantri, paini, sudėtinga miesto kultūra.

O paskui, visai kaip kine – tik tai nebuvo istorija su laiminga pabaiga – staiga viskas ima slysti iš rankų... Prarastas sostinės statusas, paskui – karas, okupacija... Miestas kamuojasi tapatybės paieškose. Kaip sena nusigyvenusi kurtizanė, ciniška, plebėjiška, šiek tiek vulgari – opozicijoje su galia ir rafinuotu prašmatnumu, kuriuo pati neseniai spinduliavo.... Nustumta į periferiją, sprogdinama iš vidaus energijos pertekliaus. Periferija gerai išmano vieną dalyką – nepaklusti ir visais savo diskursais protestuot.

Protesto diskursai... Nepaklusti sovietmečio tvarkai, apsupusiai miestą vienodais blokinių namų kvartalais, tarsi grandine – net ir planinės ekonomikos laikais, klestėjo šešėlinė ekonomika, o turguose malėsi spekuliantai, perpardavinėdami deficitą... O kur Kauno hipių istorija, lietuviškasis Vudstokas ir pasaulį pakeitusi svajotojų ir maištininkų karta – 1972 m. Laisvės alėjoje protestuodamas prieš sovietinę sistemą susidegino Romas Kalanta.

Ir dar– meldžiu, gal idealistai man atleis, nes idealistai yra nenuspėjami ir pavojingi - bet istorija turi ir tamsiąją pusę. Protesto, nepaklusnumo diskursai, galia, nerimstanti, trokštanti veiklos ir valdžios, trokštanti reikšmės signifikato... Vienu metu, Kauną garsino lietuviškieji Sopranos – kieti vyrukai iš kaunietiškojo West Side‘o, legendinio mafijos rajono Neries vakariniame krante. Dabar, lyg neregys, užčiauptas ir nutildytas, užkaltais langais stūkso buvęs jų mėgiamas restoranas.

Šiandien visur šeimininkauja naujųjų laikų dvasia – Kapitalas. Tarpukario režisierių ir artistų pamėgtos vietos – kavinė „Tulpė“ tapo „Vero Moda“, o legendinis restoranas „Metropolis“ – „Pizza Jazz“. Pačiam miesto centre, visą vasarą su fotoaparatais stoviniavo miestiečiai – kiekvienas siekė įamžinti (ir pats įsiamžinti tame fone), kaip griūva kone paskutinė sovietmečio citadelė, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ -  kadaise buvusi deficitinių gėrybių kupina sovietinė Gralio taurė, dabar ji užleis vietą biurų pastatams iš stiklo ir betono... Buldozeriai, urgzdami lyg žvėrys, puola prieš plikas ir beginkles sienas, sukandę savo žnyplėmis, lyg nasrais, drasko sienų blokus, kol išplėšia betono gabalėlį – žmonės žiūri, žmonėms atrakcija, o man primena senovės Romos gladiatorių kovą su laukiniais (kapitalizmo) žvėrimis...

Miestai, kaip ir žmonės, yra skirtingi. Kai kurie – paprasti, kai kurie – dramatiški. Kaunas yra dramatiškas, sudėtingas -  tas tylus isterikas, drovus maištautojas, plebėjiškas ir klastingas. Vakarais – neįtikėtinai  anksti - jis nurimsta ir nutyla. Laisvės alėja, liepos, tuštuma, laukimas... Tvarkingai, stačiakampiais apkirptos liepos, paklūsta kultūros ir miesto padiktuotai tvarkai. Begalinis ilgesys. Nuo dviejų upių kyla rūkas, miestą palengva apgaubia naktis.

Kai lėktuvai leidžiasi virš dviejų upių santakos, ten žemai matosi paslaptingas juodas Santakos parko trikampis, alėjų ir prospektų tiesės, tamsi landšafto ir reputacijos dėmė – buvęs legendinis mafijos rajonas, ir miesto pakraščiais viltingai žiburiuojantys standartinių daugiabučių blokai. Pilotas praneša – vietos laiku tiek ir tiek valandų, oro temperatūra tokia ir tokia....

Kas dar laukia ten, apačioje? Kaip ir kaskart - tuštumos lygis stabilus, bet pakenčiamas, emocinės atmosferos slėgis žemas, pakraščiuose kaupiasi nerimo ciklonai... dangus niaukstomas lengvo pesimizmo, galimi nostalgijos proveržiai... Pasiklydęs neatrastose tapatybėse, įmanomuose ir neįmanomuose diskursuose, nuaustas iš tylos, nostalgijos ir atsiminimų, paženklintas neišsipildžiusių galimybių ir „tuo, kuo galėjo tapti“, ženklu – Kaunas, kaip visada - nepakenčiamas, sutrikęs ir sudėtingas...

Rasa Baločkaitė

Tekstas parengtas specialiai Tarptautiniam Kauno kino festivaliui ir publikuojamas festivalio kataloge.