Į pradžią

„Vaistai nuo melancholijos“ režisierius Barry Jenkins: „Jei norime ką nors padaryti, tai, po galais, mums tereikia žengti pirmą žingsnį ir padaryti tai“

repository_misc/news//mfile_121
2009-05-26

Po dviejų metų apsimestinių bandymų padaryti karjerą Holivude gyvenau James'o Laxtono tėvų palėpėje ir mokėjau „nuomą“ rašydamas. Paskutinį savo trumpą filmą buvau sukūręs Floridoje prieš trejus metus. Atidarinėdamas dėžes pusę šešių ryto, uždirbdavau 10 dolerių per valandą. Supratau, kad esu aklavietėje.

Po dviejų metų apsimestinių bandymų padaryti karjerą Holivude gyvenau James‘o Laxtono tėvų palėpėje ir mokėjau „nuomą“ rašydamas. Paskutinį savo trumpą filmą buvau sukūręs Floridoje prieš trejus metus. Atidarinėdamas dėžes pusę šešių ryto, uždirbdavau 10 dolerių per valandą. Supratau, kad esu aklavietėje.
 
Rašiau. Per pastaruosius aštuonis mėnesius netgi buvau užbaigęs keturis scenarijus pilnametražiams filmams. Filmui apie vidurinės mokyklos futbolo komandą, dramai apie „sugrįžimą iš Irano su potrauminio streso sindromu“, mokslinės fantastikos alegorijai apie ŽIV/AIDS epidemiją afroamerikiečių bendruomenėje. Paprastai kalbant, rašiau dalykus, kurių režisierius negali realizuoti be finansavimo ir ryšių.
 
Ir tada nutiko šis tas labai paprasto: atmerkiau akis ir pamačiau, kad San Franciske aplink mane pilna kino filmų scenarijų. Suvokiau jų artumą. Apėmė labai realus suvokimas, kad jei turėčiau kino kamerą ir naujų draugų, galėtume filmuoti kuklius pasakojimus, kuriuos kasdien matau, žingsniuodamas šio miesto gatvėmis. Taip darė mano bičiuliai Chrisas Wellsas ir Amy Seimetz. Kiek pasižvalgiau ir supratau, kad kažkoks tipas Joe Swanbergas darė tai šimtus kartų.
 
Nuo kokių 2002 m. „Word“ dokumente laikau filmų idėjas. Kai kurias iš jų sudaro vos viena eilutė. Kiti užima penkis ar šešis lapus. 2007 m. kovą po skausmingo išsiskyrimo su savo pirmąja kitos rasės mergina, atidariau tą failą norėdamas kaip nors realizuoti išsikyrimo kvaitulį daugialypėje šiuolaikinio San Francisko atmosferoje. Peržiūrėjęs Clair Denisės „Penktadienio naktį“ (Vandredi Soir) pasižymėjau kelias pastabas, bet idėja pragulėjo mano standžiajame diske keturis metus. Ten buvo parašyta:
 
Naujas rytas
Veiksmas vyksta Čikagoje arba Niujorke. Pasakojimas apie vyrą ir moterį, kurie pabunda vienoje lovoje, neatsimindami, kaip čia atsidūrė. Išmėtyti daiktai akivaizdžiai byloja, kad jie mylėjosi. Jie užsiima kasdieniniais dalykais. Tai viešbučio kambarys. Nė vienas neturi dantų šepetėlio. Abu stovi greta vienas kito prie kriauklės ir pirštais valo dantis dantų pasta. Rengiasi. Išėję laukan, ant gatvės kampo nutaria išgerti kavos artimiausioje kavinėje. Sėdi kartu. Laukdami padavėjo, suvokia, kad nežino vienas kito vardo. Susipažįsta. Po kavos abiems prireikia taksi grįžti namo. Pasako vienas kitam kur gyvena. Važiuoja tuo pačiu taksi automobiliu. Mergina išlipa pirma. Jie paspaudžia vienas kitam rankas. Išsiskiria.
 
Nuo šios akimirkos istorija gali plėtotis keliomis kryptimis. Tą pačią dieną jie vėl netyčia susitinka ir nutaria praleisti kartu daugiau laiko. Arba vyras pastebi, kad moteris ant galinės taksi sėdynės paliko savo švarką su pinigine. Jis nori jai gražinti jos daiktus. Taigi, liekame su jais, kol jie ima suprasti, kas juos sieja. Kuo daugiau laiko praleidžia kartu, tuo labiau ima vienas kitu domėtis. Visas filmas galėtų tęstis nuo ryto, kai jie pabunda nepažinodami vienas kito, iki akimirkos, kai vėl užmiega kitą naktį, beviltiškai įsimylėję ir pasiklydę pokalbiuose. Pabaiga paliekama atvirai interpretacijai.
 
„Vaistai nuo melancholijos“ yra paprastas, tiesmukas filmas, nušviečiantis nykstančios Amerikos didmiesčio mažumos šiuolaikinius sunkumus. Šiais laikais apie afroamerikiečių gyvenimą žiniasklaida rašo kaip niekada mažai, o vidurinės klasės rajonų plėtra sparčiai stumia juos iš Amerikos didmiesčių kultūros centrų, todėl afroamerikiečių gyvenimas yra nuolatinė kova dėl savo vietos ir tapatumo. Šiame švelniame pasakojime apie atsitiktinę pažintį tyrinėjamos tapatumo paieškos ir aiškinama, kodėl vidurinės klasės rajonų plėtra neleidžia miesto mažumoms tiesiog „būti“. Džou ir Mičas atstovauja dvi dialogo puses. Dialogo, kuris iki šiol kine buvo nagrinėjamas nepakankamai.
 
Menine prasme šis filmas patvirtina daugybę dalykų. Tai sakydamas, kalbu ne apie paties filmo kokybę ar vertingumą, ne apie mūsų kaip amatininkų ar moterų gebėjimus, bet apie tai, kad jei norime ką nors padaryti, tai, po galais, mums tereikia žengti pirmą žingsnį ir padaryti tai. Buvau visiškai pamiršęs savo svajonę kada nors sukurti dar bent vieną filmą, bet Justinas Barberis stumtelėjo mane ir suteikė man jėgų pradėti. Mūsų buvo nedaug, bet buvome ryžtingi. Sudėjus aktorius ir komandą, mūsų niekada nebuvo daugiau aštuonių. Dažniausiai šeši. Man yra tekę aštuonis mėnesius dirbti režisieriaus asistentu beveik šimto žmonių komandoje. Mūsų aštuoniukė niekada nesijautė mažiau svarbi.
 
Su draugų meile, parama ir pagalba man pavyko išreikšti sumaištį, kuri neleidžia man ramiai miegoti. Ir tai buvo... ne kas kita kaip stebuklas.