Į pradžią
repository_misc/movies/sfile_1597

Saulė tinkle

Slnko v sieti
Režisierius: Štefan Uher

Čekoslovakija, Drama, 1962 m., 90 min.

Studentas Oldrichas Fajolo Fajtakas palaiko romantiškus santykius su dviem merginomis: Bela iš jo gimtojo miesto ir Jana, kurią jis sutinka vasaros stovykloje, kolūkyje. Iš paralelinių pasakojimų sudarytame filme atveriama nuolat įtempta Belos namų kasdienybė. Mergina nuolat stebi savo aklos mamos bejėgiškumą bei liepsnojantį tėvo konfliktą su tame pačiame kolūkyje, kuriame Fajolo nusiraminimo ieško naujos meilužės Janos glėbyje. Netikėtai Fajolo sužino Belos senelio paslaptis, o Bela susiranda naują draugą Petą, kuriam pajuokiamai skaito atgailaujančio Fajolo iš kolūkio siunčiamus laiškus. Nuotaikingas meilės trikampio vaizdavimas išryškina opozicijas tarp miesto ir kaimo, inteligentijos ir darbininkų bei kolektyvinės ir individualios tiesos komunistinėje Čekoslovakijoje. Potencialiai pavojingas „Saulės tinkle“ simbolizmas kėlė nerimą komunistinei valdžiai ir ši buvo pasiryžusi filmą uždrausti, tačiau politinis atlydys pagelbėjo filmo kūrėjams ir „Saulė tinkle“ tapo vienu žymiausių filmų Slovakijos bei Čekoslovakijos kino ir kultūros istorijoje.

 
Apie režisierių:
 
Slovakų režisierius Štefanas Uheris (1930–1993) buvo vienas iš „Čekoslovakų naujosios bangos“ lyderių, naudojęs antiromantinę kinematografinę išraišką ir atsisakęs socialiniam realizmui būdingos kinematografinės idealizacijos, taip propaguotos komunistinio režimo metu. Kaip ir kiti to laikmečio Europos kino kūrėjai, tokie kaip Michelangelo Antonioni, Ingmaras Bergmanas ir Chrisas Markeris, slovakų kino režisierius Štefanas Uheris sukūrė savitą ir ryškią kinematografinę kalbą. Kinematografinį išsilavinimą Štefanas Uheris 1955 m. įgijo Prahos Scenos menų akademijoje, Kino ir televizijos mokykloje (FAMU). Sukūręs keletą trumpametražių filmų, vėliau Uheris pastatė ilgametražį filmą „Mes, iš 9A“ (My z deviatej A, 1962), kur parodė penkiolikmečių moksleivių gyvenimą. Antrasis pilno metražo filmas „Saulė tinkle“ (Slnko v sieti, 1962) tapo atspirties tašku kitiems „Čekoslovakų naujosios bangos“ režisieriams, 60-ajame dešimtmetyje sukūrusiems eksperimentinio pobūdžio, socialinės kritikos kupinus filmus, nepaisančius komunistinės cenzūros. Vertindami šio filmo reikšmę Štefano Uherio bendraamžiai praminė jį visos jaunosios kino kartos „Jonu Krikštytoju“, tapusiu pirmuoju moderniu režisieriumi ne tik Slovakijoje, bet ir Čekijoje. Nuo filmo „Saulė tinkle“ prasidėjo meninis Š. Uherio bendradarbiavimas su scenaristu Alfonzu Bednaru ir operatoriumi Stanislavu Szomolanyi‘umi. Ši trijulė sėkmingai bendradarbiavo ir filmuose „Vargonai“ (Organ, 1964) bei „Trys dukterys“ (Tri dcéry, 1967).
 
Programos dalis: Kino aukso amžius: Slovakų naujoji banga

Scenarijus: Alfonz Bednár

Operatorius: Stanislav Szomolányi

Muzika: Ilja Zeljenka

Vaidina: Marián Bielik, Jana Beláková, Eliška Nosáľová, Ľubo Roman