Į pradžią
sfile_

Kaip pravirkdyti vyrus? Paskaita apie vyrų ašaras kine

sfile_
  • 2011 spalio 7d. 13:00  VDU Menų galerija 101, Laisvės al. 53, Kaunas

Kodėl kine taip retai matome verkiančius vyrus? Kada šaltakraujai veikėjai gali lieti ašaras, nebijodami, kad dėl to sumažės bilietų pardavimas? Kaip režisieriai elgėsi kino istorijoje, norėdami atvaizduoti vyrų emocijas?

Sociologų teigimu, šiais laikais vyrai dažniausiai verkia žiūrėdami filmus. Jei šiuolaikinio vyro ašaros taip glaudžiai susijusios su kino patirtimi, tai, norėdami kalbėti apie verkiančius vyrus šiuolaikinėje kultūroje, neišvengiamai privalome kalbėti apie kiną.

Neverkiantis veikėjas atsirado vos pradėjus populiarėti kino menui. Klasikiniame kine vyrų personažai dažniausiai būdavo stoiški ir stiprios dvasios ir nubraukdavo ašarą tik mirštant bendražygiui arba žuvus artimajam. Jei vaizduojamos stiprios vyrų emocijos būdavo įtūžis, skausmas arba beprotybė, bet ne sielvartas. Tačiau padėtis pasikeitė 6-ajame dešimtmetyje, pradėjus kurti vyrams skirtas melodramas apie vyrų draugystę ir pažeidžiamumą. Galiausiai, žlugus geležinei uždangai, kino veikėjai galutinai išsilaisvino iš būtinybės nepalūžti ir nepravirkti. Dabar net ir superherojai gali nubraukti ašarą dėl nelaimingos meilės. Pastarąjį dešimtmetį ekrane ypač padaugėjo verkiančių vyrų. Pradedant populiariaisiais Holivudo filmais ir baigiant meniniu bei nepriklausomu kinu, vyrų ašaros tampa vis svarbesniu ekonominiu veiksniu. Ar gali būti, kad kino erdvės yra paskutinė vyrų emocijų užuovėja šiuolaikinėje visuomenėje? Ar tiesa, kad suvaidintos ašaros atsveria vis labiau plintantį bejausmio gyvenimo būdo poveikį? Remdamiesi įvairiais šaltiniais, pradedant ištraukomis iš filmų ir baigiant biologiniais tyrimais, scenaristas Martinas Behnke ir filosofas Stefanas Höhne leidžiasi į kelionę po kultūrinę liūdnų kino scenų istoriją, ieškodami vyrų ašarų ekrane ir kino salių krėsluose.


Apie lektorius:

Stefan Höhne - filosofas, sociologas ir kultūros studijų teoretikas, dėstantis ir rašantis miesto teorijos, istorinės antropologijos ir infrastruktūralizmo temomis. Šiuo metu dirba Berlyno Humboldto universiteto Kultūrinių studijų departamente. Yra sukūręs ir dokumentinių bei trumpametražių filmų, o šiuo metu kartu su savo draugu bei kolega Martinu Behnke baigia dokumentinį filmą apie nuosavybės absurdą.












 


Martinas Behnke - teatro ir kino studijų absolventas, studijavęs ir scenarijaus rašymą, šiuo metu dirbantis su keliais režisieriais bei rašytojais. Jo darbuose plėtojamos jaunimo smurto, socialinių grupių dinamikos bei vaidmenų kaitos jose temos. Naujausiame autoriaus scenarijuje gilinamasi į ksenofobinės kilmės riaušes, kurias Rostoko imigrantų kvartale 1992 m. sukėlė neonaciai.

M. Behnke taip pat yra keleto trumpametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų režisierius. Šiuo metu su draugu ir kolega S. Höhne jis baiginėja minėtą dokumentinę juostą apie nuosavybės absurdą.