Į pradžią
repository_misc/movies/sfile_1866

Statulos taip pat miršta

Les statues meurent aussi
Režisierius: Chris Marker, Alain Resnais

Prancūzija, Dokumentika, 1953 m., 30 min., prancūzų k. su angliškais ir lietuviškais subtitrais, V
„Statulos taip pat miršta“ – 1953 m. režisierių Chriso Markero ir Alaino Resnais sukurta kino esė. Joje atskleidžiamas siaubingas prancūzų kolonializmo poveikis Afrikos menui ir kas atsitinka, kai meno kūrinys praranda ryšį su kultūra, kurioje gimė. Statulos miršta, kai netenka savo autentiškos reikšmės ir tampa tiesiog muziejiniais objektais. Šis filmas – tai antikolonialistinis, antirasistinis ir antikapitalistinis audiovizualinis koliažas. Dėl kolonializmo kritikos, antrąją filmo pusę Prancūzijoje buvo uždrausta rodyti. Pirmąkart visa versija viešai parodyta 1968 metais.
 
Apdovanojimai:
 
1954 m. – Jeano Vigo apdovanojimas (Prancūzija) už geriausią trumpametražį filmą.
 
Apie režisierius:
 
Chrisas Markeras (tikr. Christianas François Bouche-Villeneuve‘as, 1921–2012) – rašytojas, fotografas, dokumentinio kino kūrėjas, multimedijų menininkas, kino eseistas, žinomas dėl savo kino esė ir audiovizualinių darbų. Studijavo filosofiją Prancūzijoje, netrukus po Antrojo pasaulinio karo pradėjo žurnalisto, fotografo, rašytojo karjerą. XX a. 6 dešimtmečio pradžioje susidomėjo kinematografija. 1952 m. Ch. Markeras režisavo savo pirmąjį filmą „Olimpija 52“ (Olympia 52). 1953 m. kartu su režisieriumi Alainu Resnais sukūrė filmą „Statulos taip pat miršta“ (Les statues meurent aussi). Tarptautiniu mastu išgarsėjo po trumpametražio filmo „Pylimas“ (La jetée) 1962-aisiais. Per pusę amžiaus trukusią kino kūrėjo karjerą sukūrė ar bendradarbiavo kuriant per 70 filmų, iš kurių ryškiausi – „Mūšio aprašymas“ (Description d'un combat, 1960; pelnė Tarptautinio Berlyno kino festivalio (Vokietija) „Auksinį lokį“ už geriausią dokumentinį filmą), „Gražioji gegužė“ (Le joli mai, 1963), „Be saulės“ (Sans Soleil, 1983), „Viena Andrejaus Arsenjevičiaus diena“ (Une journée d'Andrei Arsenevitch, 1999). Chrisas Markeras, laikomas vienu drąsiausių, kūrybingiausių ir įtakingiausių XX a. kino kūrėjų, mirė 2012-ųjų liepos 29 d.
Alainas Resnais, gimęs 1922 m. Vane, Prancūzijoje, yra pripažintas prancūzų režisierius, kurio kūryba siejama su „Naujosios bangos“ judėjimu. Jo susidomėjimas laiko, atminties ir istorijos temomis bei išradingas kinematografijos technikos naudojimas pelnė jam vieno ryškiausių ir įtakingiausių prancūzų kino kūrėjų vardą. Žymiausi filmai: „Naktis ir rūkas“ (Nuit et brouillard, 1955), „Hirosima, mano meilė“ (Hiroshima Mon Amour, 1959), „Praėjusiais metais Marienbade“ (L’Année dernière à Marienbad, 1961), „Murielė“ (Muriel, 1963), „Staviskis“ (Stavisky, 1974), „Providensas“ (Providence, 1977), „Širdys“ (Coeurs, 2006), „Piktžolės“ (Les Herbes folles, 2009).
Programos dalis: Specialūs seansai Chrisui Markerui atminti

Scenarijus: Chris Marker

Operatorius: Ghislain Cloquet

Muzika: Guy Bernard