Į pradžią

Interviu su filmo „Shun Li ir Poetas“ režisieriumi Andrea Segre: tai filmas apie mano motinos tėviškę

repository_misc/news//mfile_329
2012-11-06

Siūlome paskaityti pokalbį su filmo „Shun Li ir Poetas“, nominuoto Europos Parlamento įsteigtam LUX kino apdovanojimui, režisieriumi Andrea Segre. Filmas bus rodomas „LUX kino dienų“ programoje Vilniuje antradienį, lapkričio 6 d. 18.30 kino teatre „Pasaka“ ir Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos kino salėje lapkričio 12 d. 18.30 val.

Pirmasis garsaus italų dokumentinio kino režisieriaus Andrea Segre vaidybinis filmas „Shun Li ir Poetas“ („Lo sono Li“, 2011, Italija) – tai gražios draugystės tarp  kinų imigrantės Shun Li ir žvejo Bepi, pravarde „Poetas“, istorija. Tekstilės fabrike dirbanti Shun Li siekia gauti reikiamus dokumentus, kad galėtų į Europą atsivežti savo aštuonmetį sūnų. Tačiau ji netikėtai perkeliama į Chioggia, mažą Veneto lagūnos salą. Čia Shun Li ima dirbti bare, kuriame Bepi nuo seno yra vienas ištikimiausių lankytojų. Jiems bandant pabėgti nuo savo vienatvės, tarp skirtingų kultūrų žmonių užsimezga tylus dialogas. Poetiška filmo kelionė veda gilyn į lagūnos širdį – nuolat besikeičiančių identitetų lopšį. Biografinių motyvų kupiname filme režisierius dokumentininko akimi žvelgia į ramų motinos gimtinės, Šiaurės Italijos žvejų miesto Chioggia, gyventojų dienas, kurių fone Shun Li ir Bepi kovoja už savo draugystę.

Kas Jus įkvėpė sukurti filmą „Shun Li ir Poetas“?

Prieš gerą dešimtį metų sutikau vieną kino prodiuserį, kuris man pasakė: „Tu, kaip ir kiti režisieriai, žinoma, turi daug įvairių idėjų, tačiau galų gale vis tiek sukursi filmą apie savo motiną.“ Ir jis buvo teisus. Chioggia yra mano mamos gimtasis miestelis. Tai vieta, kurioje leisdavau savo vaikystės vasaras. Visuomet jaučiau, kad turiu apie tai papasakoti. Kartą, netikėtai sutikęs tikrąją Shun Li viename iš Chioggia‘os barų, supratau, kad tai geriausia proga papasakoti apie savo mamą. Pasitelkus šios nepažįstamosios portretą. Manau, kad apie save prabilti nepažįstamo žmogaus lūpomis yra gan didelis iššūkis.

Kaip rinkotės aktorius?

Mano filme yra dviejų tipų aktoriai: pakankamai garsūs Italijos ir kitų šalių teatro bei kino aktoriai ir paprasti žmonės – žvejai ir Chioggia‘os gyventojai. Filme labai svarbus motyvas yra dialogas, atsirandantis tarp dviejų skirtybių. Todėl man buvo svarbu suburti tokį įvairialypį aktorių kolektyvą. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su labai skirtingais žmonėmis. Profesionalūs aktoriai mokėsi paprastos Chioggia gyventojų kalbos. Įpratus kalbėti teatro ar kino kalba jiems tai buvo labai nauja. Filmas „Shun Li ir Poetas“ kalba ir apmąsto drąsą pažinti save per kitus žmones. Dirbant su aktoriais šio barjero įveikimas buvo svarbiausias dalykas.

Ar manote, kad vaidybinis filmas gali geriau atskleisti svarbius dalykus nei dokumentika?

Niekada gyvenime nesimokiau kino. Kurti kiną pradėjau daug keliaudamas su kamera ir filmuodamas tai, ką matau. Buvau įsitikinęs, kad su filmavimo kameros pagalba galiu bendrauti su mano kelionėse sutiktais žmonėmis, ir man tai buvo svarbiausia. Vėliau žmonės mane pradėjo kviesti į festivalius ir vadinti režisieriumi. Tuomet savęs klausiau,- esu režisierius ar ne. Nuo to laiko pradėjau dirbti su aktoriais, kad galėčiau būti režisieriumi oficialiąja to žodžio prasme. Taip atkeliavau į vaidybinį kiną.

Visgi manau, kad įdomiausi reiškiniai šiuolaikiniame kine vyksta susijungus dokumentikos ir vaidybinio kino žanrams. Jų tarpusavio samplaikoje. Mano dokumentiniai filmai visada turi stiprią politinę žinią. Mano filmų tikslas yra pasitelkus kino kalbą kalbėti su žmonėmis apie politinius ir socialinius klausimus. Vaidybinis kinas padeda pasiekti tuos žiūrovus, kurie į kiną eina ne ieškodami politinių komentarų. Tačiau galiausiai jie su tuo vis tiek susiduria. Bene didžiausias mano iššūkis yra vaidybinio kino žiūrovus atvesti į dokumentinio kino seansus. Tiesą pasakius, taip nutiko su mano dokumentiniu filmu „Mare chimuso“, kuris pasirodė po „Shun Li ir Poetas“. Buvo gera matyti kino sales pilnas žmonių, kurie atvyko pamatyti kito Andrea Segre filmo. Mačiau, jie visi po filmo buvo nustebę, nes pamatė labai politišką, stiprų ir radikalų dokumentinį filmą. Tačiau, bandydamas dar tiksliau atsakyti į jūsų klausimą, turėčiau pasakyti – jei man pavyktų sumaišyti vaidybinio kino ir dokumentikos kalbą bei žiūrovų auditoriją, bučiau pats laimingiausias režisierius.

Ar jums svarbu būti LUX finalistu?

Manau kad LUX prizas yra vienas intelektualiausių prizų, kuriuos kino kūrėjas gali gauti savo karjeroje. Tai nėra pinigai, tai nėra statulėlė, o kažkas ypatingo ir naudingo pačiam filmui, nes su LUX prizu galima pasiekti žiūrovus, kurių niekada nesvajojai pasiekti. Su vienu draugu iš Chioggia‘os juokavome, kad be galo smalsu, kaip atrodytų išversta Chioggia kalba slovakiškuose, estiškuose ar lietuviškuose subtitruose. Manau, kad tai be galo praktiškas prizas. Tuo pačiu tai apdovanojimas, kuris į kiną žvelgia iš labai intelektualios perspektyvos, jis klausia apie Europos ateitį. Jis ieško būdų, kaip nehomogenizuoti Europos skirtybių randant darnų dialogą tarp jų.

Manote, kad kinas gali pakeisti politiką?

Šiais laikais masinių medijų politika ignoruoja ir atmeta bet kokį individualumą, jiems nesvarbios žmonių istorijos. Viena svarbiausių mano filmų temų – emigracija. Tačiau apie tai kalbant politiniame lygmenyje yra svarstomi tik skaičiai, niekas nekreipia dėmesio į atskirus individus. Komunikacijų sistemose daug patogiau naudoti stereotipinius modelius, o ne individualius asmenis. Tačiau kinas turi galimybę sutelkti dėmesį į individualius gyvenimus. Šias istorijas jis naudoja kaip metaforas, išreikiančias platesnius fenomenus. Kinas gali padėti politikai iš naujo atrasti santykį ne tik su visuomene, bet ir su individualiais jos nariais.

Šaltinis: „Cineuropa“.