Į pradžią

Interviu su filmo „Tai tik vėjas“ režisieriumi Bence Fliegaufu: sukurti filmą įkvėpė baisus sapnas

repository_misc/news//mfile_328
2012-11-05

Kviečiame susipažinti su filmo „Tai tik vėjas“, nominuoto Europos Parlamento įsteigtam LUX kino prizui, režisieriumi Bence Fliegaufu. Filmą galėsite pamatyti „LUX kino dienų“ programoje pirmadienį, lapkričio 5 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Pasaka“ ir lapkričio 13 d. 18.30 val. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos kino salėje.

Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį” laimėjęs filmas “Tai tik vėjas” žiūrovus nukelia į prieš keletą metų Vengrijoje vykusias romų žudynes. Kol Mari šeimos gyvenimas teka įprasta vaga, apylinkėse ima siautėti medžiotojų gauja, rasistiniais sumetimais žudanti romų šeimas ir deginanti jų namus. Žmonių kasdienybę persmelkia baimės ir nežinios jausmas. Bence Fliegaufas – vienas garsiausių jaunosios kartos Vengrijos režisierių. Penktąjį savo vaidybinį filmą jis ėmėsi kurti sukrėstas žiaurių rasistinių išpuolių savo šalyje. Savo filmui ieškodamas neprofesionalių romų kilmės aktorių, režisierius leidosi į keliones po Vengrijos provinciją. Bendraujant su įvairiais žmonėmis režisierius įsitikino, kaip giliai į daugybės žmonių sąmonę įleidusi šaknis neapykanta romų tautos žmonėms.


Kas įkvėpė filmą „Tai tik vėjas“?

Tuo metu dirbau Vokietijoje ir apie rasistinius išpuolius Vengrijoje, apie kuriuos pasakoja filmas, perskaičiau laikraščio užsienio naujienų skiltyje. Buvau labai šokiruotas, kad tai vyksta mano šalyje. Tą naktį sapnavau siaubingus košmarus, girdėjau šūvius ir regėjau jų liepsnas, sujaudintas pabudau vidury nakties. Man sapnai visuomet padeda pasirinkti filmo temą.

Temos paieškos asmeniškai man yra pats svarbiausias ir atsakingiausias kino kūrimo etapas. Juk pasirinkus projektą, ties juo turi dirbti apie ketverius metus. Tada kartu su savo šeima grįžau iš Vokietijos į Vengriją ir pradėjau keliauti po šalį ieškodamas romų kilmės žmonių.

Kaip sekėsi dirbti su aktorių kolektyvu?

Iš pradžių šį filmą norėjau kurti su profesionaliais aktoriais, nes pažinojau keletą romų kilmės profesionalų. Tačiau teko šio noro atsisakyti dėl jų trūkumo. Paprastai atliekant kastingą, kiekvieno personažo atlikėją galime išsirinkti iš penkiasdešimties profesionalių aktorių, tačiau šiuo atveju turėjome tik du tikrus romų kilmės aktorius. Todėl nusprendėme dirbti su neprofesionalais. Ir, turiu prisipažinti, man tai be galo patiko. Likau labai patenkintas, nes filmavimas vyko kur kas natūraliau.

Dvejus metus keliavome per kaimus, šių kelionių metu sutikau daug nuostabių žmonių iš romų bendruomenės, taip pat – socialinius darbuotojus, kurie kovojo už romus. Jie man padėjo daug suprasti apie giliai Vengrijoje įsišaknijusius ksenofobiją ir rasizmą.

Ilgai užtrukome, kol suradau kitus žmones, susijusius su romų bendruomene. Skambinome mokyklų mokytojams ir prašydavome padėti susitikti su jų klasėse besimokančiais romų vaikais. Dažniausiai mokytojai klausdavo kam to reikia, o pasakius, kad kuriu tokį filmą jie nusiteikdavo priešiškai. Jų manymu, turėčiau kurti filmą apie baltuosius Vengrijos vaikus, kurie kenčia nuo romų agresijos.

Sutikome tūkstančius romų, kuriuos kviesdavome į Budapeštą išbandyti filmavimąsi. Kai kurie jų neatvykdavo, kai kurie atvykdavo ir daugiau nesugrįždavo. Buvo labai sunku ką nors su jais susitarti, nes jie to niekada nebuvo darę. Tačiau po 16 mėnesių bandymų ir repeticijų radome savo personažus, pradėjome vieni kitus suprasti ir ėmėme sunkiai dirbti. Tai buvo komandinis darbas.

Ar jums svarbu būti „LUX“ finalistu?

„LUX“ prizas man reiškia labai daug. Tai jau penktasis mano filmas. Pastaruosius 12 metų aš labai daug keliavau po festivalius. Pažįstu šią industriją ir man visuomet yra didelė garbė gauti kokį nors apdovanojimą. Tačiau dar svarbiau, kai visai kitokia organizacija pastebi mano filmą. Be Sidabrinio lokio su šiuo filmu Berlyne laimėjau specialų „Amnesty International“ prizą ir Taikos filmo apdovanojimą, dėl kurių buvau labai laimingas. Tai įrodo, kad mano kinas reiškia šį tą daugiau nei vien tik meną. Lygiai taip pat jaučiuosi ir dėl nominacijos „LUX“ prizui. Man jis yra labai reikšmingas ir tuo, kad turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie Europos Parlamente priima kultūrai reikšmingus sprendimus.

Šaltinis: „Cineuropa“.