Į pradžią

„Tabu“ režisierius Miguelis Gomesas: kūrybiniame gyvenime elgiuosi tarsi kolekcionierius

repository_misc/news//mfile_330
2012-11-07

Už meninį novatoriškumą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje apdovanotas filmas „Tabu“ (Portugalija, 2012) iš kitų juostų išsiskiria savo neįprasta pasakojimo struktūra ir intelektualia kino kalba. Filmas skyla į dvi dalis, kurias sieja pagrindinė filmo personažė Aurora, kadaise išgyvenusi ypatingą meilės istoriją su afrikiečiu vyru. Bene žymiausias šių dienų Portugalijos režisierius Miguelis Gomesas filmą konstruoja tarsi dėlionę iš įvairiausių girdėtų istorijų, matytų filmų ir klausytų dainų. Apie Europos kolonializmą, laiko tėkmę, senatvę, prietarus, klasinę nelygybę ir dar daugybę temų M. Gomesas kalba per senos moters Auroros gyvenimo istoriją. Pirmojoje dalyje matome ją skendinčią senatvinėje melancholijoje, kenčiančią nuo savo silpnybių ir paranojos. Antroji filmo dalis, nufilmuota nebylaus kino technika, nukelia į intriguojančią Auroros jaunystę. Skaitytojų dėmesiui - pokalbis su režisieriumi M. Gomesu.


Kas jus įkvėpė kurti filmą “Tabu“?
 
Savo kūrybiniame gyvenime aš elgiuosi tarsi kolekcionierius. Niekada filmo nepradedu jau turėdamas pagrindinę temą ir filmo subjektą. Jis gimsta palengva, atsiranda padriki elementai - tai gali būti kažkur girdėtos dainos ar svetimų papasakotos istorijos, arba didelis noras filmuoti tam tikrą žmogų. Visa tai kaupiu savo galvoje, o vieną kartą - nežinau, nei kada, nei kodėl - ateina momentas, kai visi šie elementai susijungia ir taip gimsta išbaigta filmo idėja. „Tabu“ atveju iš savo giminaitės kartą išgirdau pasakojimą apie jos kaimynę, tuomet jau senyvą moterį, kuri kadaise turėjo keistą meilės istoriją su vyru iš Afrikos. Ši istorija tapo mano filmo siužetu. Per visas savo girdėtas istorijas į kino ekraną stengiuosi atvesti herojus, kuriuos ne taip lengva išvysti kino ekrane - pavyzdžiui, seną vienišą moterį. Kaip tik su tokiais žmonėmis man yra įdomu dirbti.
 
Su „Tabu“ susijęs dar vienas labai svarbus dalykas. Ankstesniame savo filme naudojau dainą, kurios pirmoji versija buvo įrašyta 7-ąjame dešimtmetyje Mozambike. Buvo labai smalsu sutikti šią dainą atlikusius, dabar jau nebe jaunus muzikantus. Žiūrėjome jų koncertų nuotraukas, kuriose jie vilki baltais madingais kostiumais, klausėmės kadaise jų kurtos muzikos. Prieš pradedant naują savo filmą, man buvo labai svarbu išgirsti asmenines muzikantų istorijas.
 
Kodėl pasirinkote nespalvotą filmavimo techniką?
 
Manau, kad filme labai svarbios laiko ir atminties temos. Nebuvau toks gudrus ir nežinojau to nuo pat pradžių, tačiau palengva supratau, kad filmas turi būti juodai baltas. Pirmojoje dalyje vaizduojama moteris, kuri netrukus mirs. Jos mirtis duoda pradžią antrajai filmo daliai, kurioje vaizduojama jau išnykusi tuometinės Portugalijos kolonijos Afrikoje visuomenė. Antroji filmo dalis siekia atrasti dialogą su išnykusia kino forma – nebyliuoju kinu. Juodai baltą juostą pasirinkau ne šiaip sau. Norėjau neapsimetinėti filmuodamas skaitmenine kamera ir vėliau nuimdamas spalvas. Norėjau iš tikrųjų atrasti šį dialogą ir kurti filmą taip, kaip jis būtų buvęs sukurtas praeityje.
 
Ar jums svarbu būti LUX finalistu?
 
Labai džiugu, kad senajame žemyne atsiranda tokios iniciatyvos kaip LUX prizas, ir Europos Parlamentas skiria dėmesio kinui. Labai svarbu yra tai, kad Europos Sąjunga supranta Europos kino svarbą ir tai, kad jo atsiradimui yra būtina parama. Savaime kino industrija gali egzistuoti tik dviejose pasaulio vietose – Holivude ir Bolivude. Kitose šalyse ir Europoje turi aktyviai veikti kultūros politika. Tiek man, tiek kitiems kino kūrėjams, manau, būti čia yra labai svarbu.
 
Manote, kad kinas gali pakeisti politiką?
 
Manau, kad gali, arba bent jau pasiekti individualius žmones. Jei sujaudinti filmo jie ima galvoti, vėliau gali imtis ir veiksmų. Abejoju tik dėl to, kad kinas šiais laikais nėra taip plačiai žiūrimas kaip televizija, kurios biudžetas ir žiūrovų skaičius yra nepalyginamai didesni. Tačiau jeigu kinas gali duoti kažką - nebesvarbu, kokiam skaičiui žmonių - tai jau yra gerai. „Tabu“ yra viena scena, kurioje Pilara, dievobaiminga ir vieniša moteris, sėdi priešais kino ekraną ir verkia, o šalia sėdintis draugas miega. Filmas paveikė Pilarą, sukėlė daug jausmų, o draugas iš nuobodulio užmigo. O tai juk vyksta kasdien. Reikia suprasti vieną akivaizdų dalyką – žmonės priešais kino ekraną visuomet yra vieniši. Paskendę savuose pasauliuose jie suvokia ir reaguoja į filmus labai individualiai. Kiekvienas žmogus ieško skirtingų dalykų kine ir jo reakcija į filmą yra visada kitokia nei kitų. Kinas gali kažką pakeisti, tačiau jo poveikis niekada nebus toks pats visiems žmonėms ir tuo pačiu metu. 
 
Šaltinis: „Cineuropa“.