Į pradžią

Tikslas nėra priversti žmones juoktis arba verkti

repository_misc/news//mfile_338
2012-12-28

Garsus britų režisierius Kenas Loachas 65-ąjame Kanų kino festivalyje pristatė savo naująjį filmą “Angelų dalis“ („The Angels Share“), pelniusį festivalio žiūri apdovanojimą. Žemiau pateikiama ištrauka iš režisieriaus susitikimo su žurnalistais.

Ar “Angelų dalyje” viskis turi tokią pat rolę kaip ir sakalas jūsų 1970-ųjų filme “Kesas”(“Kes”)? Ar tai metafora?

Tiesą pasakius, tik viskio dėka mes atradome Robio talentą, lygiai taip pat nutiko ir filme „Kesas“, kai mes pamatėme Bilį Casperį kartu su paukščiu. Didžiausias skirtumas tai, kad Bilis Casperis gyveno 7-ąjame dešmtmetyje ir turėjo darbą, o Robis gyvena 2012-aisiais ir yra bedarbis. Manau šis pokytis atspindi, kad žmonija keliauja ne priekin, o atgal. Tik per šį Robio talentą mes galėjome atskleisti jo energiją ir ryžtą. Kalbant apie metaforas, aš visada vengiu šio termino, nes tai neretai skamba pernelyg pretenzingai. Sakykime, kad viskis filme atlieka keletą vaimenų. Visų pirma tai - menas, nes vieni žmonės didžiuojasi jį gaminantys, kiti patiria malonumą ragaudami rezultatus. Kita vertus, tai - stereotipinis, turistų žvilgsniu matomas Škotijos veidas. Tačiau tikroji Škotija yra filmo personažuose. Kuriant filmą mes daug juokavome apie šiuos kontrastus – du absoliučiai skirtingus požiūrius į kraštą.

Kodėl pasirinkote komedijos žanrą?

Scenarijaus autorius Paulis Lavetry ir aš norėjome tragišką istoriją parodyti taip, kad žiūrovai šypsotųsi ir juoktųsi. Tiesą pasakius, komedijas kurti nėra taip paprasta. Tačiau mūsų kūrybiniai principai buvo kitokie – mes nesiekėme bet kuria kaina priversti žmones kvatoti, nemanipuliavome muzika, kad būtų kuo komiškiau. Mūsų tikslas ir kūrybos pricipas buvo nesumeluotai pavaizduoti filmo personažus ir jų istoriją. Kaip ir realiame gyveneime, filme neįveikiamos krizės akimirkos dera su nušypsoti priverčaičiais momentais. Mes negyvename pilkame, bejausmiame pasaulyje. Kiekviename momente slypi mažytė kibirkštis tragedijos ir komedijos. Su filmo personažais mes taip pat galėjome sukurti ir labai tragišką filmą. Režisierius visada pasakoja istorijas, tačiau esmė yra visai ne tai, juokinga ar graudi ji. Svarbiausia, kad ji būtų tikra.

Ar keitėsi jūsų į požiūris į darbininkų klasę, arba jų vaizdavimo filmuose technika?

Nesikeitė. Ši klasė veikia pokyčius visuomenėje. Pasaulį ištikus ekonominei krizei, visi puikiai pamatė, kaip masinė žiniasklaida pranešimuose apie sunkią finansinę šalies padėtį kritikuodavo šios klasės atstovus už tai, kad jie reikalavo socialinių išmokų. Siekėmė problemą atskleisti iš kitos pusės ir pabrėžti šios klasės svarbą visuomenėje. Politiniai debatai yra neišvengiami. Kuomet sistema griauna žmonių gyvenimus, o žmonių reikalavimas turėti darbą, pastogę, saugumą ir sveikatos apsaugą valstybei yra per daug, tai jau egzistuojančios krizės pasekmė. Reikia suprasti, kad tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, prieš keletą dešimtmečių buvo būtina ir natūralu visuomenės gyvenime. Iš esmės nuomonė, kad tai neįmanoma, egzistoja ne dėl to, kad pasikeitė gyvenimas, o dėl to, kad mes esame priversti taip mąstyti.

Sakoma, kad Britų filmų klasifikacijos komisija (BBFC) privertė iš filmo iškirpti scenas su daug keiksmažodžių…

Žodį “cunt” (vert. past. „šunsnukis“ arba „vagina“) mums buvo leista vartoti tik 7 kartus, ir tik tuomet, kai jis skambėjo neagresyviai. Viskas pasidaro siurrealu, kuomet prabylama apie kalbą, nes britų vidurinioji klasė yra pamišusi dėl taip vadinamos “blogos kalbos”. Žinoma, kad yra pernelyg manipuliatyvių žodžių, tačiau akivaizdu, kad „blogos kalbos“ sąvoka turi būti performuluojama.

Angelų dalis“ yra koprodukcija su brolių Dardenne’ų kino studija. Kas sieja jūsų ir belgų režisierių kūrybą?

Mus sieja tai, kad mums rūpi kasdienybė, jos komedija, paprastų žmonių gyvenimo svarba. Brolių Dardenne’ų filmai nepaprastai tikslūs, subtilūs ir tvirti. Šis bendradarbiavimas abiems pusėms teikė daug džiaugsmo.

Pagal Fabien Lemercier straipsnį "The point is not to make people laugh or cry" parengė Aistė Račaitytė.

Šaltinis www.cineuropa.org.