Į pradžią

Interviu su „Medžioklės“ pagrindiniu aktoriumi Madsu Mikkelsenu, Kanų kino festivalyje pelniusiu geriausio aktoriaus titulą

repository_misc/news//mfile_340
2013-01-25

Interviu su „Medžioklės“ pagrindiniu aktoriumi Madsu Mikkelsenu, Kanų kino festivalyje pelniusiu geriausio aktoriaus titulą.
Thomo Vinterbergo naujausio filmo „Medžioklė“ istorija yra apie keturiasdešimtmetį vyrą, po sudėtingų skyrybų bandantį sukurti naują gyvenimą ir atstatyti santykius su sūnumi. Rodos, jam puikiai sekasi iki akimirkos, kai vienas nesusipratimas ir eilė jį sekusių apkalbų Luką supriešina su draugais ir provincijos miestelio bendruomene. Luko vaidmenį atlikęs Madsas Mikkelsenas Kanų kino festivalyje laimėjo geriausio aktoriaus prizą. Apie ne vieną iššūkį kėlusį filmą su aktoriumi kalbasi kino žurnalistas Brogenas Hayesas.

Ar vaidmuo „Medžioklėje“ jums buvo sunkus emocinis išbandymas?

M. Mikkelsen: Buvo ir įprastų ir labai sunkių momentų. Filmo pradžios scenos su žaidžiančiais vaikais buvo labai nuotaikingos, tačiau visai netrukus, viskas apvirto, kai nuobodžiaujanti maža mergaitė linktelėjo keisto klausimo klausiančiai auklėtojai. Tada ji buvo pavargusi, norėjo kuo greičiau bėgti žaisti, o visi norėjo iš jos išgirsti patvirtinimą, kad kažkas įvyko. Jos linktelėjimas visiems sukelia šoką, po jo tampa aišku, kad viskas nesibaigs gerai. Po to sekė ilgos ir varginančios dienos.

Kartais vaidinti nekaltus herojus gali būti nuobodu, kaip buvo šį kartą?

M. Mikkelsen: Gali būti nuobodu, tačiau šį kartą viskas buvo kur kas sudėtingiau, nes Lukas, nors ir yra nekaltas, turi daugybę kitų problemų. Tačiau nėra į ką kreiptis pagalbos. Nėra ir ko už tai kaltinti, nes visi prieš jį nusiteikia tik iš didelės meilės mergaitei ir baimės, kad kažkas iš tiesų galėjo atsitikti. Niekas nesivadovauja neapykanta, jie visi siekia geriausio savo mylimai mergaitei.  Filme tėra tik eilė vienas kitą vejančių nesusipratimų. Vaidinant labiausiai provokavo tai, kad filme neegzistuoja blogis, nėra ko kaltinti ir prieš ką kovoti už savo kančias. Manau, kad žiūrovai jaučiasi panašiai. Kartais jauti, kad reikia kažką daryti, tačiau ką? Jei jūsų draugas miršta, ar eitumėte į jo namus ir keltumėte prieš jį skandalą? Tai neįmanoma. Reikia reaguoti, kaip suaugusiam ir civilizuotam asmeniui. Belieka mandagiai visus patikinti: -„Tai niekada neįvyko, patikėkit, tai tikrai neįvyko“. Manau, visa tai ir buvo šio personažo stiprioji pusė, dėl to jis buvo įdomus bei morališkai teisingas.  Kiti filmo herojai irgi šaunūs, nes elgiasi teisingai. Čia neegzistuoja melas, net mergaitė nemeluoja.. Na, bent jau įsivaizduoja, kad nemeluoja. Taigi melo nėra.

Kodėl miestelio bendruomenei taip sunku patikėti tiesa?

M. Mikkelsen: Su tiesa visą savo gyvenimą turėjau gan liberalius santykius. Esu profesionalus melagis – tokia jau mano profesija. Greičiausiai todėl ir suprantu, kad teisybė gali būti labai įvairi, o vienatinės tiesos pasaulyje nėra.  Tavo tiesa visuomet skirsis nuo kitų tiesos. Ir tai nereiškia, kad ką nors darydamas elgiesi neteisingai.  Tačiau aš visuomet į tai, kuo žmonės tiki, žvelgiau su sveiku skepticizmu.  Nes tai yra tai, kaip jie save mato, ir jaučiasi, tačiau ne visai taip, kaip yra iš tiesų. Tiesa yra daugialypė, tačiau leiskite man pabrėžti vieną dalyką: jei vaikas sako, kad kas nors jį tvirkina - juo privalu tikėti. Reikia tikėti vaikais, niekas tokio dalyko nepasakytų be priežasties. Bet „Medžioklėje“ mergaitė yra stipriai įsimylėjusį savo mokytoją (bent jau taip galvoja), o šis ją labai įskaudina patardamas verčiau jau įsimylėti kokį nors mažą berniuką. Daugybė kitų mergaičių atrėžtų, kad mokytojas kvailas, ir imtų jo nekęsti. Tai, ką sako Klara yra ne jos, o kažkieno kito žodžiai. Ji nė nenutuokia, ką jie reiškia. Tačiau filme ne tai svarbiausia. Mums buvo daug svarbiau papasakoti istoriją apie didžiulę meilę, kuri sugriauna bendruomenę.

Ar buvimas tėvu realybėje padėjo sukurti šį vaidmenį?

M. Mikkelsen: Tai neturėjo reikšmės. Aš nevaidinau tėvo, vaidinau žmogų apkaltintą siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Tačiau aš labai suprantu ir jaučiu kokioje situacijoje šiame filme yra atsidūrę mergaitės tėvai. Galbūt aš visą „Medžioklės“ istoriją išgyvenu šiek tiek artimiau, tačiau neabejoju, kad ir vaikų neturintys žiūrovai gali suprasti ir įsijausti.

Kaip sekėsi dirbti su jaunąja aktore Annika Wedderkopp? Ką ji suprato apie savo rolę?

M. Mikkelsen: Jai viskas buvo aiškinama ligi tam tikro lygio. Diskusijos buvo ribotos, ir nors specialiai jai nepasakojome apie istorijos brutalumą, mergaitė buvo nepaprastai gudri. Nežinau iš kokios planetos ji kilusi! Ji vaidino tiesiog nepriekaištingai, ji galėjo laisvai improvizuoti. Ji galėjo išeiti iš filmavimo aikštelės, žaisti su savo draugais ir sugrįžti visiškai nepasikeitus. Visi už tai dėkojo dievui, nes kitaip būtų buvę itin sunku. Mano užduotis buvo nuolat būti kažkur netoliese, su ja susidraugauti. Turėjome būti tikri, kad galėsime su ja dirbti. Man tai buvo darbas ir pramoga, o žaidimai su vaikais - tarsi dovana. Nes tuo metu aš tarsi pamiršdavau save, nepaslaptis, kad daugelis aktorių geriausiai vaidina tik apmiršę save.

Ar pažinojote Thomą Vinterbergą prieš kuriant šį filmą?

M. Mikkelsen: Vienas kitą mes pažinojome nuo pat pradžių! Jis sukūrė savo  mažą Thomo klubą, o aš buvau mažame Nicolas‘o Winding‘o (Refno, vert. past.) klube. Tuo metu mūsų aplinkoje egzistavo šeši ar septyni kiti vienas su kitu nebendraujantys kino klubai. Tai buvo laikai, kai mes save išradinėjome. Kiekvienas klubas turėjo savo tapatybę. Tačiau tik šiek tiek vėliau supratome, kad esame vieni kitiems įdomūs ir atvėrėme savo klubų duris, ėmėme bendrauti bei kartu dirbti. Tačiau man su Thomu Vinterbergenu bei Thomu Bo Larssonu (taip pat vaidina filme, vert. past.), nors ir buvome pažįstami nuo pat pradžių , iki „Medžioklės” nebuvo tekę dirbti.

Ar lengviau filme vaidinti kartu su draugais?

M. Mikkelsen: Mes vienas kitu pasitikime ir leidome daryti klaidas. Turėjome erdvės ir laisvės savo personažų bei scenos sprendimų paieškoms. Šiuo atveju vienas kito žinojimas mus tik sutvirtino.

Kaip sekėsi dirbti su Alexandra Rapaport?

M. Mikkelsen: Buvo tiesiog puiku. Ji turėjo prisijungti prie mažos mūsų bendruomenės. Jai teko vaidinti Luko merginą lenkę, nors realybėje ji yra iš Švedijos. Buvo tikrai linksma – ji tipinė švedų feministė, o aš… Kas aš? Aš ją tiesiog labai dažnai provokavau. Sakykime taip [juokiasi]. Mes daug juokavome ir vienas iš kito mokėmės. Ji labai gera aktorė.

Ar prieš filmavimą buvo daug diskusijų su režisieriumi ir likusia komandos dalimi?

M. Mikkelsen: Aš visuomet turiu labai daug klausimų, o režisierius geriau jau turėtų tiek pat atsakymų [juokiasi]... Turbūt labiausiai mane ir auditoriją  provokuojantis klausimas: „Ar mes elgiamės teisingai?“. Daugybę kartų savęs klausėme: „Ar mes norime, kad Lukas imtųsi ryžtingų veiksmų, kad jis elgtųsi ne taip mandagiai ir kultūringai? Ar jo reakcija normali? Ar ir aš taip pasielgčiau?“. Buvo svarbu neprarasti savęs, klausiau savęs, kaip elgčiausi pats. Greičiausiai ištiktas šoko grįžčiau namo, pasikviesčiau keletą draugų ir neištvėręs surikčiau:  „Velniava, kas gi čia darosi?”. Tačiau Lukas – vienišas žmogus. Jam taip pat šokas, iš pradžių jis taip pat nesupranta, kas vyksta, tačiau kai supranta ir ryžtasi veiksmams, yra per vėlu. Akmuo jau pariedėjęs. Viso to savęs daugybę kartų klausdami mes svarstėme ir jo galimybes reaguoti, tačiau visi vieningai priėjome išvados, kad  niekas iš mūsų nekaltintų savo draugo, šis sutarimas buvo labai svarbus.  

Kokia buvo sunkiausia jūsų kada nors suvaidinta rolė?

M. Mikkelsen: Sunku pasakyti. Daugiausiai pastangų kainuojantys vaidmenys yra tie, kurie yra prastai parašyti, nes reikalauja daugybės laiko ir energijos, kad aktorius suprastų, kaip elgtis. Tai itin vargina. Tačiau “Medžioklėje” nors istorija nebuvo lengva, ir iš visų reikalavo daug pastangų, ji buvo nepriekaištingai parašyta (scenarijaus autorius ir režisierius Thomas Vinterbergas, vert. past.), dėl to nebuvo sunku suprasti savo vaidmenį.

Kokia yra jūsų minties būsena, kuomet vaidinate tokiose rolėse?

M. Mikkelsen: Aš netampu savo personažu, tačiau priartėju kiek įmanoma arčiau. Kai vaidinu situaciją, būnu tarsi jos burbule, galiu jame būti labai ilgai, tačiau kartais būtina iš jo išeiti ir savęs paklausti, ar elgiuosi teisingai. O tada - ir vėl atgal į tą burbulą. Šis judėjimas „iš ir į“ yra labai svarbus kuriant ir analizuojant savo vaidmenis. Būdamas burbulo viduje aš naudoju savo emocinę potenciją, tačiau tik išėjęs galiu analizuoti. Aš labai giliai įsijaučiu į savo vaidmenį, tačiau kuomet einu namo, aš tikrai einu namo.

Ar tokią sudėtingą rolę vaidinti savo gimtąja kalba buvo paprasčiau?

M. Mikkelsen:  Man patinka būti danu savo namuose. Patinka ir dirbti šia kalba. Tada kai kurie dalykai tiesiog yra paprastesni, nes čia mano istorija. Tačiau yra dalykų, kurie lengvesni užsienyje, nes esant toli nuo savo žemės egzistuoja kitokia laisvė. Danijoje dirbsiu tol, kol čia bus siūlomi darbai, man tai labai svarbu.

Pakalbėkime apie jums patinkančius iššūkius, kuriuos siūlė filmas.

M. Mikkelsen: Filmo scenarijus man pasirodė itin provokuojantis. Kaip ir visi, jaučiausi pasimetęs, kadangi nebuvo ko kaltinti. Tačiau tai labai dėkingas pagrindas geram filmui. Nes talpina didelę dozę frustracijos, kuri matyti ir personažuose. Dėl to taip džiūgavau išaušus dienai, kai filmavome sceną parduotuvėje. Kai vienas vyras prekybos centre sumuša Luką, jis pirmą kartą imasi veiksmų ir atsikerta. Tai buvo didelis palengvėjimas man ir visai komandai. Ačiū Dievui, kad Luką sumušė ir išprovokavo, nes kitaip tylėjimo būtų buvę per daug. Todėl ši scena yra tokia uždelsta.

Kalbama, kad ši rolė neatitinka jūsų fizinio tipažo.  

M. Mikkelsen:  Nuo tos dienos, kai pasirodžiau kine, žurnalistai tik apie tai ir kalba. Jie sako, kad visi mano vaidmenys neatitiko mano tipažo. Tai šizofreniškoji mano dalis. Kas yra mano tipas? [juokiasi] Mes, menininkai, apie tai negalvojame, nes mėgstame įvairovę. Deja, ne kiekvienam aktoriui siūlomos visos rolės. Nuo pačių pradžių mane sekė sėkmė, nes žmonės mane mato tarsi skirtingomis akimis. Kiekvienoje rolėje egzistuoja dalelė manęs, tačiau tai nesu aš. Dėl šio principo ir mėgstu savo darbą.

Ar sutinkate, kad Lukui trūksta pasitikėjimo savimi?

M. Mikkelsen: Manau, kad jis savimi pakankamai pasitiki, nes turi gyvenimą. Kitaip jis neturėtų merginos. Manau, mus labiausiai skiria tai, kad jis už mane kultūringesnis ir santūresnis.

Kaip jaučiatės dėl „Medžioklės“ sėkmės Kanų kino festivalyje?

M. Mikkelsen: Man ir visai komandai buvo labai svarbu, kad Th. Vinterbergas į konkursą pakliuvo su šiuo be galo gražiu ir stulbinančiu filmu. Man didelė garbė būti jo dalimi. Manau kiekvienam šio konkurso filmui dalyvavimas yra labai svarbus, nes tai garantuoja tarptautinį dėmesį. Dėl jų kyla sambrūzdis, žmonės juos myli arba jų nekenčia, tačiau bet kuriuo atveju konkursantai tampa diskusijų objektu. Mes siekėme, kad žmonės pamatytų „Medžioklę“, o kuo daugiau apie jį kalbama, tuo didesnė tikimybė, kad tai išsipildys.

Kaip jūsų šokėjo praeitis padėjo pasukus į aktorystę?

M. Mikkelsen: Filme galite matyti, kad iš baro visą kelią namo einu šokdamas [juokiasi]. Visuomet buvau ir būsiu labai kūniškas žmogus, tačiau aktorystėje tai ne visuomet naudoju sąmoningai. Siekiu išsiaiškinti koks mano personažas: ar jis už mane greitesnis ar lėtesnis, ar jo eisena lengva. Visa tai svarbi vaidmens dalis, tačiau šis pajutimas dažniausiai yra intuityvus.  Nesu ilgų dialogų filmuose fanas. Tikiu, kad žodžiai priklauso knygai, tačiau ne aktoriaus ištarmei, kai jais siekiama paaiškinti filmą. Būtent todėl egzistuoja istorijas pasakojančio kino mediumas, kur viską galima pavaizduoti be dialogų. Kitą vertus, žodžiai kartais reikalingi.