Į pradžią

Kino žurnalistikos dirbtuvių dalyvių įspūdžiai - IV dalis

repository_misc/news//mfile_395
2013-10-09

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje dienos prabėga tiesiog nejučiomis... Rytinę tuštumą belaukiant seansų užpildė pasivaikščiojimai šnekinant atvykusius režisierius... Be perstojo klausiant ir diskutuojant apie kino kūrėjo etiką ir moralę, apie tai ką galima rodyti ir ko negalima. Galų gale apie patį kiną ir tai, ko jame žmonės ieško.

Pasirodo, kine galima rasti tikrai daug... Emilijos Škarnulytės „Regėjimai“ verčia žiūrovą savarankiškai ieškoti kelių, kuriuos režisierė nutiesė pagal savo subtilią pasaulio viziją. „Elektro Maskva“, kurioje eksperimento svarba užgožia rezultatą – vienas iš herojų puikiai apibūdina šios, puikaus humoro nestokojančios dokumentikos esmę: „muzikuoju, vadinasi esu“. Į „Oskarą“ pretenduojantis G. Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“. Sunkiai apibrėžiamas D. Côté „Bestiariumas“, pakvietęs į žmogiškumo paieškas gyvūnų akyse. Poetinis Romo Lileikio „MAAT“. Edvardo Hopperio darbus kine atgaivinančios Širlės realybės vizijos bei „Igruški“ – skaudžia žmonių būtimi sukrečianti dokumentika apie pliušinių žaislų pasaulį Baltarusijoje...
 
Kolei redaguojame pokalbius su filmų režisieriais, kviečiame skaityti kino žurnalistų įspūdžius:

 
Emilijos Škarnulytės filmų programa „Regėjimai“
Autorė: Aistė Mišinytė
 
Penki Kauno kino festivalyje rodyti Emilijos Škarnulytės trumpametražiai filmai susilieja į vieną neskubrų regėjimą, pripildytą rūko, vandens, šešėlių, muzikinio dūzgesio ir šniokštimo. Ilgi planai, atidus detalių stebėjimas virsta plačiu ir raminančiu vaizdų srautu.

 
Pokalbiai rimtomis temomis
Autorė: Ugnė Česnavičiūtė
 
„Pasaulis – tai žmonės.“ Tai mes visi. Suaugę žiūrovai ir vaikai aktoriai. Ar priešingai? Žiūrovai aktoriai ir suaugę vaikai. Ar suprantame vieni kitus, ar klausomės?
 
 
Elektro Maskva
Autorė: Vaiva Rykštaitė
 
Kas dabar vadinama „čilautu“, šešiasdešimtaisiais tebuvo fantastiniai, futuristiniai garsai – gal net iš paties kosmoso. Ir tolimas aidas to, kas tuomet jau vyko visai čia pat, bet už storos sienos – vakaruose. Elektroninė muzika tarybinėje Rusijoje buvo siejama su modernybe, technologine pažanga ir laisvamaniškumu. Abejingų šiam žanrui nėra ir dabar – vieni lydosi iš malonumo prakaituodami naktiniuose klubuose ar linkčiodami savo iPod’ų ritmu, vyresnė karta dažnai baisisi: „juk tai ne muzika!‘’. „Čia vyksta karai, čia yra seksas. Čia gimsta ir miršta visatos. Tai yra garsas iš kitų pasaulių.“ – sako maskvietis filosofas, muzikantas ir inžinierius Benzo.
 
 
Bestiariumas
Autorė: Rūta Pužaitė
 
Kino salėje stoja tyla. Neilgai trukus režisierius Denis Côté žiūrovui atverčia pirmuosius „Bestiariumo“ puslapius. Tylą lėtai drasko idiliški zoologijos sodo garsai, prižiūrėtojų žingsniai ir vėjas, toliau sklaidantis šios kinematografinės knygos puslapius. Gyvūnų kasdienybės pasakos čia pasakojamos tarptautine vaizdų, garsų ir žvilgsnio kalba, suprantama bet kuriai amžiaus grupei.

 
MAAT
Autorė: Ugnė Česnavičiūtė
 
„Po nakties manęs nebus, paryčiais prabils lietus, pasistiebs viršun kviečiai, kaip tie vaikai, kuriuos laikai po nakties…“

 
Igruški
Autorė: Arūnė Jokubauskaitė
 
Riebūs keiksmažodžiai, išpuvę dantys, iškritusios, o gal dar neprisiūtos pliušinio meškiuko akytės vaizdai, kurie persekios filmo metu. Miestas, draudimų priespaudoje ir žaislų kontrabandoje, niūrus ir šaltas veržiasi pro ekranus sakydamas „už ką taip?”.
 
 
Širlė – realybės vizijos
Autorė: Gabrielė Damanskytė
 
Tai filmo ,,Širlė – realybės vizijos“ (rež. Gustav Deutsch) kadrai nutolę nuo amžių. Dailės kadrai. Veikiau paveikslai juostoje nei kadrai. Hiperpikturizmas, dar niekad nerastas nei žodynuose, nei meno istorijos leidiniuose, o parodytas kine.