Į pradžią
repository_misc/movies/sfile_1804

Diskusija su Bela Tarru. “Žmogus prieš kamerą: ilgas planas“

Filosofas Emanuelis Levinas yra rašęs, jog žvilgsnis į Kito veidą prilygsta žvilgsniui į begalybę. Pasak jo, susitikimas veidu į veidą leidžia susipažinti su Kitu, bet taip pat išlaiko paslapties skraistę, kuri apsaugo Kito kitoniškumą nuo mūsų pačių ir noro Kitą paversti panašiu į save. O koks yra kino žiūrovų santykis su ekrane matomais žmonėmis?

Pabandykime prisiminti ekrane matytus veidus. Stambus raukšlėmis išvagoto marokietės veido planas Šarūno Barto filme „Laisvė“ (2001), didžiulėmis pastangomis išspaudžiama naktiniame klube dainuojančios afrikietės šypsena Abderrahmano Sissako filme „Bamako“ (2006), beviltiškai liūdnos Vandos Duarte akys Pedro Costos filme „Kaulai“ (Ossos, 1997). Atmintin įstrigusių nenatūraliai ilgai ekrane matomų veidų sąrašą galima būtų tęsti. Galima būtų prisiminti ir stebėtinai ilgus žmonių priešais kamerą planus, tarp jų, atidų belgų kino kūrėjos Chantalės Akerman žvilgsnį į naują istorinį tarpsnį pasitinkančius rytų europiečius filme „Iš rytų“ (d’Est, 1993), ar montažo nesuardytas žlungančio kolūkio gyventojų kasdienybės minutes Belos Tarro filme „Šėtono tango“ (Sátántangó, 1994). Didi-Hubermanas savo straipsnyhe „Žmonės prieš kamerą, žmonės statistai“ (People Exposed, People as Extras, 2009) teigia, jog žmonių sugražinimas iš praeities yra etinis ir politinis išskirtinai kino menui būdingas veiksmas. Tačiau kaip pasinaudoti šia kino suteikiama unikalia galimybe? Kaip nufilmuoti žmogų siekiant jį pažinti, bet nepasisavinti? Kaip atverti kino vartus Kitam už nugaros jam jų neužveriant?

Legendinis prancūzų kino kritikas Andre Bazinas 5-ame XX amžiaus dešimtmetyje rašė, kad ilgo plano naudojimas filmuojant žmogų yra „moralinis režisieriaus pasirinkimas“. Ne tik estetinius, bet ir etinius pasirinkimus daro ir vis dar kuriantys režisieriai. Vengrų režisieriaus Belos Tarro filmuose atsigręžiama į niekada pirmo ar antro plano aktoriais populiariajame kine netapsiančių, makiažo nepagražintų žmonių veidus, kurie šio režisieriaus filmuose yra daugiau nei medžiaga konstruojamo pasakojimo montažui. B. Tarro filmuose žmonėms yra skiriama pakankamai laiko būti priešais kamerą. Kamerai ilgai ir atidžiai stebint filmo personažų kasdienybę vertinimai yra paliekami žiūrovams. Žmogaus filmavimo ypatumai ir etinių bei estetinių režisieriaus pasirinkimų svarba bus aptariami diskusijoje su Bela Tarru. Diskusiją moderuos kino teoretikas Lukas Brašiškis.